Ūminiai koronariniai sindromai sergant cukriniu diabetu

Pagrindiniai aspektai

  • Sergant cukriniu diabetu, padidėja ūminių koronarinių sindromų (ŪKS) dažnis ir būna blogesnės baigtys nei nesergant cukriniu diabetu.
  • Nors esama duomenų, kad cukriniu diabetu sergantys pacientai gauna daugiau naudos iš įrodymais pagrįsto ŪKS gydymo nei cukriniu diabetu nesergantys, jiems rečiau skiriamas gydymas pagal nustatytas gaires (ypač jei gydoma insulinu).
  • Norint tinkamai gydyti ŪKS, kai pacientai serga cukriniu diabetu, reikia greitai skirti vaistų nuo trombozės ir išemijos, turėti galimybę anksti pradėti efektyvią reperfuziją ir revaskulizaciją ir imtis optimalių antrinių prevencinių priemonių. 

Klinikiniai požymiai

Epidemiologija

Cukrinis diabetas yra dažnas esant ūminiams koronariniams sindromams (ŪKS). Tarptautiniuose registruose užregistruota, kad maždaug 20–25 % pacientų, kuriems yra ŪKS, serga cukriniu diabetu. Be to, reikšmingai daliai pacientų, kuriems yra ŪKS, bet nežinoma, kad yra cukrinis diabetas, vėliau atlikus gliukozės tolerancijos mėginį, nustatoma pakitimų. Apskritai 65 % pacientų, kuriems išsivysto ūminis miokardo infarktas, esama akivaizdžių gliukozės reguliacijos sutrikimų įrodymų.

Patogenezė

Ūminius koronarinius sindromus (ŪKS) sukelia aterotrombozinis procesas, paprastai prasidedantis dėl savaiminio vainikinėje arterijoje esančios aterosklerozinės plokštelės plyšimo arba erozijos. Plyšusios plokštelės dalys paveikia kraujotakos sistemą, todėl įvyksta trombocitų agregacija ir išsivysto trombozė. Miokardo išemiją sukelia kraujagyslės trombozinė okliuzija arba distalinė embolizacija subokliuziniu trombu įvykus kraujagyslės spazmui. Esama daug veiksnių, nulemiančių plokštelės plyšimą sergant cukriniu diabetu. Atsparumas insulinui, oksidacinis stresas ir hiperglikemija yra susiję su endotelio disfunkcija, kuri yra pagrindinis
ypatumas aterosklerozei vystantis ir progresuojant. Cukrinis diabetas yra susijęs ir su sustiprėjusiu kraujagyslių uždegimu,
kuriam būdinga didesnė limfocitinė infiltracija, sustiprėjusi uždegimą skatinančių citokinų gamyba ir sustiprėjusi tarpląstelinės medžiagos metaloproteinazės ekspresija, todėl plokštelė ir plyšta. Be to, cukrinis diabetas yra susijęs su protrombozine būkle. Trombocitai yra didesni, taip pat labiau linkę prikibti prie kraujagyslių sienelių. Didesnė ląstelių paviršiaus glikoproteino IIb / IIIa receptorių koncentracija palengvina agregaciją po stimuliacijos. Pakitę krešėjimo faktoriai ir sumažėjusi endogeninių fibrinolizinių mediatorių koncentracija sergant cukriniu diabetu padidina plokštelės plyšimo tikimybę, dėl to įvyksta trombozinių komplikacijų ir pasireiškia ŪKS klinika.

Nors ir taikomi modernūs įrodymais pagrįsti gydymo būdai, cukrinis diabetas lemia neigiamą prognozę, jei yra ŪKS. Sergant cukriniu diabetu ir pasireiškus ŪKS, tiek trumpalaikės perspektyvos baigtys, tiek ilgalaikės perspektyvos išgyvenamumas gerokai pablogėja.
Cukrinis diabetas padidina daugelio komplikacijų riziką po ŪKS, įskaitant kairiojo skilvelio disfunkciją, simptominį širdies nepakankamumą, recidyvuojančią miokardo išemiją, skubios revaskulizacijos poreikį, kardiogeninį šoką, aritmijas, pakartotinį infarktą, insultą ir mirtį. Nepageidaujamų reiškinių rizika yra didesnė tiems cukriniu diabetu sergantiems pacientams, kurie gydomi insulinu, o ne tiems, kurie gydomi geriamaisiais glikemiją mažinančiais preparatais ar tik dieta.
Dideliame tarptautiniame Ūminių koronarinių įvykių pasauliniame registre (angl. „Global Registry of Acute Coronary Events“, GRACE), kuriame buvo vertintos baigtys daugiau kaip 16 000 pacientų, kuriems buvo ŪKS, maždaug vienam iš keturių tirtų pacientų buvo cukrinis diabetas. Jei pacientai sirgo cukriniu diabetu, buvo mažesnė efektyvaus gydymo tikimybė, taip pat buvo didesnė širdies nepakankamumo, inkstų nepakankamumo, kardiogeninio šoko ir mirties rizika. Šie skirtumai išliko, duomenis pritaikius pagal galimus rezultatus iškreipiančius veiksnius. Tolesniais stebėjimo duomenimis iš GRACE, mirtingumas praėjus 30 dienų ir vieniems metams buvo reikšmingai didesnis tarp cukriniu diabetu sergančių pacientų nei juo nesergančių, esant ŪKS.

Ūminiai koronariniai sindromai, pasireiškiantys asmenims, patiriantiems įvairių simptomų, klasifikuojami pagal per priepuolį užrašomą
elektrokardiogramą . Pakilęs ST segmentas paprastai rodo esant okliuzinį trombą ir tokiu atveju, siekiant apsaugoti miokardą, būtina
skubi reperfuzija (mechaninė arba farmakologinė). Išemijos simptomai nesant ST segmento pakilimo paprastai rodo esant subokliuzinį trombą. Tokiu atveju pacientams paprastai skiriamas intensyvus trombozės ir išemijos gydymas vaistais, prieš nusprendžiant, ar reikia skubios vainikinių arterijų angiografijos ir revaskulizacijos, jei tinkama, nustačius rizikos grupę. Miokardo infarktas diagnozuojamas pagal klinikinius simptomus, didesnį kardiomiocitų nekrozės biologinių žymenų kiekį arba elektrokardiogramos pokyčius.

Ūminiai koronariniai sindromai nesant ST segmento pakilimo

Antitrombocitinis gydymas

Aspirino nauda sergant aterotrombozine liga yra gerai pagrįsta. Nors dar esama klausimų dėl aspirino, kaip pirminės sergant cukriniu diabetu taikomos kardiovaskulinės ligos prevencijos priemonės, efektyvumo, ūminės ligos atveju jo skiriama visada.
Tienopiridinai (pvz., tiklopidinas, klopidogrelis ir prasugrelis) ir naujas ne tienopiridinas tikagreloras slopina trombocitų agregaciją, veikdami sinergiškai su aspirinu. Jie blokuoja nuo adenozino difosfato receptorių priklausomą trombocitų aktyvaciją, slopindami P2Y12 receptorius. Pagrindiniame Klopidogrelio skyrimo esant nestabiliai anginai pasikartojančių įvykių rizikai sumažinti tyrime (angl. „Clopidogrel in Unstable Angina to Prevent Recurrent Events“, CURE) buvo tiriama, ar klopidogrelio skyrus su aspirinu esant ŪKS ir pakilusiam ST segmentui baigtys pagerėja. Klopidogrelio skyrus kartu su aspirinu, 20 % sumažėjo sudėtinės vertinamosios baigties – kardiovaskulinės mirties, miokardo infarkto arba insulto – rizika praėjus 12 tolesnio stebėjimo mėnesių. 2840 cukriniu diabetu sergančių
dalyvių bendras kraujagyslių įvykių dažnis buvo didesnis nei diabetų nesergančių tyrimo dalyvių. Šiai grupei skyrus ir klopidogrelio, įvykių dažnis sumažėjo panašiai, nors sumažėjimas nebuvo statistiškai reikšmingas.
Neseniai buvo atlikti du dideli atsitiktinės atrankos tyrimai, kuriuose nauji P2Y12 inhibitoriai prasugrelis ir tikagreloras buvo palyginti su klopidogreliu, esant ūminiams koronariniams sindromams.
Tyrime TRITON-TIMI 38 prasugrelis reikšmingai sumažino sudėtinės vertinamosios baigties – kardiovaskulinės mirties, miokardo infarkto
ir insulto – riziką, palyginti su klopidogreliu, ištyrus 13 608 pacientus, kuriems buvo ūminis koronarinis sindromas ir kuriems buvo suplanuota PKI, net ir esant didesnei kraujavimo rizikai. Įdomu tai, kad šiame tyrime iš anksto numatyto cukriniu diabetu sergančių ir prasugreliu gydomų pacientų pogrupio išeminių įvykių rizika sumažėjo labiau, o kraujavimo rizika nepadidėjo, taip buvo įrodyta grynoji klinikinė nauda cukriniu diabetu sergantiems ir prasugreliu gydomiems pacientams. PLATO tyrime tikagreloras, palyginti su klopidogreliu, reikšmingai sumažino kardiovaskulinės mirties, miokardo infarkto arba insulto riziką, jo skyrus 18 624 pacientams, kuriems buvo koronarinis sindromas, o stipraus kraujavimo rizika nepadidėjo.
Cukriniu diabetu sergančių pacientų trombocitai turi daugiau glikoproteino IIb / IIIa receptorių, kurie sudaro galutinį bendrą trombocitų
aktyvacijos kelią, kai jie susijungia su fibrinogenu. Daugelyje tyrimų nustatyta pastovi IIb / IIIa receptorių blokatorių nauda
mažinant išeminių komplikacijų riziką, esant ŪKS, kai ST segmentas nepakilęs. Atlikus tyrimų, kuriuose buvo vertintas IIb / IIIa inhibitorių poveikis cukriniu diabetu sergantiems ir nesergantiems pacientams, kuriems buvo ŪKS, metaanalizę, nustatyta, kad ne tik sumažėjo cukriniu diabetu sergančių pacientų išeminių komplikacijų rizika, bet ir mirtingumas. Tokio išgyvenamumo pagerėjimo cukriniu diabetu nesergančių pacientų grupėje nebuvo. Mirtingumas sumažėjo daugiausia tų cukriniu diabetu sergančių pacientų, kuriems buvo atlikta perkutaninė koronarinė intervencija.

Išemijos gydymas

Beta blokatoriai yra tinkamiausi vaistai nuo išemijos esant ūminiams koronariniams sindromams. Nors teigiamą poveikį cukriniu diabetu sergančių pacientų mirtingumui patvirtinantys duomenys gauti iš pacientų, sirgusių miokardo infarktu, kai ST segmentas pakilęs, pogrupių analizių, paskelbtose gairėse rekomenduojama pradėti gydyti beta blokatoriais visus pacientus, kuriems yra ŪKS ir nėra kontraindikacijų. Nepaisant galimos pablogėjusios glikemijos kontrolės, užmaskuotos hipoglikemijos ir dislipidemijos rizikos, beta blokatorius cukriniu diabetu ir koronarine širdies liga sergantys pacientai apskritai gerai toleruoja ir jų nauda nusveria galimą žalą.
Kartu su beta blokatoriais (arba kaip alternatyva) skiriami nitratai, kalcio kanalo blokatoriai ir nikorandilis efektyviai palengvina išemijos
simptomus, nors nenustatyta, kad jie pagerintų išgyvenamumą esant ūminiams koronariniams sindromams.

Trombozės gydymas

Nefrakcionuotas heparinas (NFH) sumažina mirties ir miokardo infarkto riziką esant ŪKS, kai ST segmentas nepakilęs. Skyrus mažos molekulinės masės heparinų (MMMH), nebereikia hematologinio stebėjimo ir galima paprasčiau leisti vaisto po oda. Klinikiniuose tyrimuose nustatyta, kad MMMH enoksaparinas geriau nei NFH mažina išeminių įvykių riziką, nors cukriniu diabetu sergantiems pacientams jo poveikis nebuvo išsamiai ištirtas. Xa faktoriaus inhibitorius fondaparinuksas sumažina išeminių įvykių dažnį panašiai kaip enoksaparinas, bet sukelia mažesnę stipraus kraujavimo riziką ir lemia mažesnį mirtingumą, todėl jis yra pirmiausia pasirenkamas MMMH preparatas.

Revaskulizacija

Esant ŪKS ir cukriniam diabetui, kyla didesnė vėlesnių komplikacijų rizika. Keliuose atsitiktinės atrankos tyrimuose medikamentinis gydymas buvo palygintas su ankstyva invazine strategija (įskaitant vainikinių arterijų angiografiją ir prireikus ligoninėje atliekamą revaskulizaciją) esant ŪKS, kai ST segmentas nepakilęs. Jungtiniais šių tyrimų duomenimis buvo pagrįsta ankstyvos invazinės strategijos klinikinė nauda, ypač esant vidutinės arba didelės rizikos požymių. Naudos mastas yra panašus tiek sergant cukriniu diabetu, tiek juo nesergant. Vis dėlto kadangi cukriniu diabetu sergantiems pacientams kyla didesnė absoliučioji nepageidaujamų reiškinių rizika,
šiems pacientams ankstyva invazinė strategija duoda didesnės naudos.

Ūminiai koronariniai sindromai, kai ST segmentas pakilęs

Esant miokardo infarktui, kai ST segmentas pakilęs, ir kartu sergant cukriniu diabetu, kyla didesnė komplikacijų ir trumpalaikės bei ilgalaikės perspektyvos mirtingumo rizika. Sergant cukriniu diabetu, simptomai pasireiškia vėliau, yra didesnė tikimybė, kad jie bus netipiški, ir būdinga didesnė kardiogeninio šoko tikimybė nei nesergant cukriniu diabetu. Nors nepageidaujamų baigčių rizika yra didesnė, mažiau tikėtina, kad cukriniu diabetu sergantiems pacientams bus skirtas patvirtintas gaires atitinkantis gydymas, ypač farmakologinė reperfuzija arba mechaninė reperfuzija su perkutanine koronarine intervencija.
Aspirinui būdingas greitas trombozės gydomasis poveikis, nes jis slopina tromboksano A2 gamybą. Neatrinktiems pacientams, sergantiems miokardo infarktu, kai ST segmentas pakilęs, skiriamas vienas aspirinas sumažina mirtingumą ir duoda papildomos naudos, kai jis derinamas su fibrinoliziniais preparatais.
Dviejuose neseniai atliktuose atsitiktinės atrankos kontroliuojamuose tyrimuose nustatyta papildoma klopidogrelio nauda, jo skiriant su aspirinu pacientams, sergantiems miokardo infarktu, kai ST segmentas pakilęs, ir gydomiems fibrinolize. Pridėjus klopidogrelio, pagerėjo dėl infarkto susiaurėjusių kraujagyslių praeinamumas, sumažėjo kartotinio infarkto rizika ir sumažėjo mirtingumas.
Antitrombocitinis gydymas dviem geriamaisiais preparatais – aspirinu ir tienopiridinu – yra privalomas, kai kaip tinkamiausia reperfuzijos procedūra pasirenkama perkutaninė koronarinė intervencija.

Fibrinolizė

Pradinis tikslas gydant miokardo infarktą, kai ST segmentas pakilęs, yra su infarktu susijusios arterijos reperfuzija ir infarkto dydžio apribojimas. Fibrinolizinio gydymo tyrėjų grupė peržiūrėjo devynių didelių atsitiktinės atrankos fibrinolizinio gydymo, skirto 58 600 pacientams, kuriems buvo įtartas miokardo infarktas, kai ST segmentas pakilęs, tyrimuose pasireiškusias ankstyvąsias nepageidaujamas baigtis ir mirtingumo aspektą. Kontrolinės grupės mirtingumas buvo 11,5 %, o pacientų, kuriems buvo skirta fibrinolizė, jis buvo mažesnis – 9,6 %. Nors absoliučioji mirtingumo rizika 4 529 cukriniu diabetu sergančių pacientų grupės buvo didesnė, taikant fibrinolizę, šios grupės mirtingumas sumažėjo labiau (17,3 %, palyginti su 13,6 %). Nors poveikis mirtingumui buvo aiškiai teigiamas, registro duomenimis, yra mažesnė tikimybė, kad cukriniu diabetu sergantiems pacientams bus skirtas fibrinolizinis gydymas, palyginti su cukriniu diabetu nesergančiais pacientais. Galimos priežastys – netipiškas arba vėlyvas kreipimasis medicininės pagalbos arba nepagrįstas nerimas dėl hemoraginių fibrinolizės komplikacijų sergant cukriniu diabetu.

Pirminė perkutaninė koronarinė intervencija

Pirminė perkutaninė koronarinė intervencija (PKI) ištikus miokardo infarktui, kai ST segmentas pakilęs, duoda daugiau naudos nei fibrinolizinis gydymas: jungtinės atsitiktinės atrankos tyrimų analizės duomenimis, reikšmingai sumažėjo bet kokios priežasties mirtingumo, nemirtino pakartotinio infarkto ir insulto rizika. Atliktoje analizėje buvo palygintos cukriniu diabetu sergančių ir juo nesergančių pacientų baigtys, duomenis gavus iš 19 tyrimų, kuriuose buvo taikyta pirminė PKI ir fibrinolizė. Absoliučioji
30 dienų mirtingumo rizika buvo didesnė cukriniu diabetu sergančių pacientų grupės. Vis dėlto pirminės PKI ir fibrinolizės grupių mirtingumo rizika sumažėjo panašiai, tiek sergant cukriniu diabetu (santykinė rizika sumažėjo 51 %), tiek nesergant (santykinė rizika sumažėjo 41 %). Pirminė PKI rekomenduojama kaip tinkamiausias reperfuzijos būdas, sergant miokardo infarktu, kai ST segmentas pakilęs, jei ją galima skubiai atlikti centruose, turinčiuose šios technikos taikymo patirties.

Ankstyvasis gydymas po infarkto

Beta blokatoriai sumažina visų miokardo infarktą patyrusių pacientų mirtingumo riziką. Atsitiktinės atrankos kontroliuojamųjų tyrimų pogrupių analizių duomenimis, beta blokatoriai ypač efektyviai sumažina cukriniu diabetu sergančių pacientų mirtingumą ir pasikartojančio miokardo infarkto riziką. Nesant kontraindikacijų, geriamieji beta blokatoriai rekomenduojami visiems cukriniu diabetu sergantiems ir miokardo infarktą patyrusiems pacientams. Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, skirti per 24 valandas visiems miokardo infarktą, kai ST segmentas pakilęs, patyrusiems pacientams, sumažina mirtingumą ir širdies nepakankamumo
riziką. Nauda yra panaši tiek sergantiems cukriniu diabetu, tiek juo nesergantiems asmenims. Daugiau naudos gaunama esant širdies
nepakankamumo simptomų arba kairiojo skilvelio sistolinės disfunkcijos požymių. Angiotenzino receptorių blokatoriaus valsartano teigiamas poveikis cukriniu diabetu sergančių pacientų, kuriems kyla didelė rizika po infarkto, išgyvenamumui yra toks pat, kaip angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriaus kaptoprilio. Pacientams, kuriems po miokardo infarkto išsivysto širdies nepakankamumas, kartu skyrus aldosterono antagonisto eplerenono, sumažėja bet kokios priežasties mirtingumas, su širdimi susijęs mirtingumas ir pakartotinės hospitalizacijos rizika. Cukriniu diabetu sergantiems pacientams ši nauda buvo pastovi. Tačiau jei cukriniu diabetu sergantiems pacientams yra mikroalbuminurija, hiperkalemijos rizika gali apriboti eplerenono skyrimą.

Gydymas po ūminių koronarinių sindromų

Glikemijos kontrolė

Visų pacientų, kuriems yra ŪKS, atsitiktinės gliukozės koncentracijos kraujyje glaudžiai koreliuoja su nepageidaujamomis trumpalaikės ir ilgalaikės perspektyvos baigtimis. Sergant cukriniu diabetu ir esant ŪKS, didelės gliukozės koncentracijos kraujyje leidžia labai patikimai numatyti mirtingumą hospitalizacijos metu ir vėliau. Tyrimų, kuriuose buvo vertinta intensyvios glikemijos kontrolės strategija periodu iškart po infarkto, duomenys yra prieštaringi. Cukrinio diabeto, gliukozės ir miokardo infarkto (angl. „Diabetes, Glucose And Myocardial Infarction“, DIGAMI) tyrime pacientai, kuriems hospitalizuojant buvo ŪKS ir ūminė hiperglikemija, atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į gydymo grupes: insulino ir gliukozės infuzijos, po kurios po oda buvo leidžiama insulino, arba įprasto gydymo. Vidutinė
gliukozės koncentracija kraujyje buvo 9,5 mmol/l intensyvaus gydymo insulinu grupėje ir 11,6 mmol/l įprasto gydymo grupėje. Intensyvaus gydymo grupėje mirtingumas sumažėjo 25 % praėjus 3,4 tolesnio stebėjimo metų. DIGAMI-2 tyrime 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems 1253 pacientams, kuriems buvo ŪKS, atsitiktinės atrankos būdu buvo skirtas vienas iš trijų  gydymo būdų: insulino ir gliukozės infuzija, po kurios buvo vykdoma ilgalaikė gliukozės kontrolė insulinu, insulino ir gliukozės infuzija, po kurios buvo vykdoma standartinė gliukozės kontrolė, ir įprasta glikemijos kontrolė pagal vietinę praktiką. Tyrimu patvirtinta, kad glikemijos kontrolė
leidžia patikimai numatyti 2 metų mirtingumą, bet nebuvo atskleista jokio reikšmingo baigčių skirtumo, lyginant tris glikemijos kontrolės strategijas.
Vis dėlto šie rezultatai turi būti interpretuojami turint omenyje, kad pirmos grupės glikemija nevalgius nepasiekė tikslo ir nebuvo jokio skirtumo tarp ilgalaikės trijų grupių glikemijos kontrolės, vertintos pagal HbA1c. Intensyvios insulino infuzijos esant hiperglikemijai ir ištikus infarktui (angl. „Hyperglycemia Intensive Insulin Infusion in Infarction“, HI-5) tyrime 240 ūminį miokardo infarktą patyrusių pacientų atsitiktinės atrankos būdu buvo paskirti į insulino / dekstrozės infuzijos grupę, kur tikslinė glikemija buvo < 10 mmol/l, arba į įprasto gydymo grupę. Čia ir vėl intensyviai gydytos grupės gliukozės koncentracija kraujyje nebuvo reikšmingai mažesnė nei įprastai gydytų pacientų grupės. Insulino infuzija nesumažino pirminės vertinamosios baigties – mirtingumo, bet buvo susijusi su mažesniu širdies nepakankamumo ir pakartotinio infarkto per tris mėnesius dažniu.Po infarkto vykdomai glikemijos kontrolei buvo skirtas ypatingas
dėmesys dviejose mokslinėse ataskaitose, paskelbtose Amerikos širdies asociacijos ir Amerikos klinikinių endokrinologų asociacijos / Amerikos cukrinio diabeto asociacijos. Šiose ataskaitose pripažįstami metodologiniai ankstesnių tyrimų trūkumai ir rekomenduojami tolimesni šios srities tyrimai. Vis dėlto abiejose ataskaitose rekomenduojama kontroliuoti glikemiją insulinu, ištikus ūminiam miokardo infarktui ir gliukozės koncentracijai esant 10 mmol/l arba didesnei.

Antrinė prevencija po ŪKS

Kadangi pasikartojančių įvykių rizika yra didelė ir yra padidėjęs mirtingumas sergant cukriniu diabetu ir esant ŪKS, antrinė prevencija tampa ypač svarbi. Nors esama įrodymų, leidžiančių manyti, kad aspirinas gali pabloginti trombocitų inhibiciją sergant cukriniu diabetu, antrinės prevencijos tyrimų metaanalizė patvirtino pastovų apsauginį poveikį cukrinio diabeto pogrupių pacientams. Papildomai skyrus klopidogrelio iki 12 mėnesių po ŪKS, išeminių komplikacijų ir mirtingumo rizika toliau mažėjo.
Beta blokatoriai efektyviai sumažina pakartotinio infarkto ir staigios mirties riziką sergant cukriniu diabetu po miokardo infarkto. Pablogėjusi glikemijos kontrolė arba lėtesnis antagonistinis atsakas į hipoglikemiją retai virsta kliniškai svarbiomis problemomis.
Optimali antrinė prevencija apima ir intensyvią kraujospūdžio bei lipidų profilio kontrolę, renino, angiotenzino ir aldosterono sistemos inhibiciją ir atitinkamas gyvenimo būdo priemones, įskaitant svorio mažinimą ir metimą rūkyti. Statinų, angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių ir angiotenzino receptorių blokatorių, kaip antrinės prevencijos priemonių, vaidmuo sergant cukriniu diabetu ir kardiovaskuline liga šioje knygoje aptartas toliau. Deja, nors ir esama įtikinamų įrodymų, kad antrinės prevencijos priemonės sumažina mirtingumą sergant koronarine širdies liga, dauguma gydymo būdų cukriniu diabetu sergantiems pacientams taikomi nepakankamai
dažnai.

Kardiologinė reabilitacija

Kardiologinė reabilitacija yra svarbus visapusės paciento priežiūros po miokardo infarkto aspektas. Reabilitacijos programos paprastai apima fizinę parengtį, švietimą ir elgesio korekcijas. Jų tikslas – sumažinti fizinį ir psichologinį širdies ligos poveikį, sumažinti pasikartojančių įvykių riziką ir pagerinti dalyvių psichologinę būseną ir profesinį statusą. Nustatyta, kad, dalyvaujant kardiologinės reabilitacijos programose, sumažėja bet kokios priežasties mirtingumas ir palengvėja simptomai, pagerėja fizinė parengtis ir užtikrinama gerovė, pagerėja lipidų profilis ir dažniau nustojama rūkius. Naudingas efektas yra pastovus tiek sergant, tiek nesergant cukriniu diabetu. Neseniai nustatyta, kad, į kardiologinės reabilitacijos programą įtraukus su cukriniu diabetu susijusias daugiaveiksnes poveikio priemones, labiau sumažėja kardiovaskulinės rizikos veiksnių ir pagerėja glikemijos kontrolė.

Esamais duomenimis, cukrinis diabetas dažnas pacientams, kuriems yra ŪKS, jis lemia didesnę mirtingumo ir pasikartojančių įvykių riziką ir siejamas su mažesne tikimybe, kad bus skirtas įrodymais pagrįstas gydymas. Nors farmakologinio ir mechaninio gydymo pasiekimai pagerino išgyvenamumą sergant cukriniu diabetu ir kartu esant ŪKS, baigtys lieka blogesnės nei nesergant cukriniu diabetu.

Širdies ligos ir cukrinis diabetas / Miles Fisher. – Vilnius:
UAB „Vaistų žinios“, 2016 m.