Kaip apibrėžiama hipoglikemija?

Yra du atsakymo variantai – skaitmeninis ir praktinis. Sveikiems žmonėms ir daugeliui ligonių, sergančių 2 tipo diabetu, hipoglikemijos simptomų (pvz., drebulys, prakaitavimas, sutrikusi koncentracija) atsiranda, kai plazmos gliukozės (PG) koncentracija yra tarp 3,5 ir 4 mmol/l, o simptomai sunkėja toliau krentant PG koncentracijai. Šios ribos yra aiškiai didesnės negu tos, kai nesergantiems diabetu diagnozuojama spontaninė hipoglikemija (mažiau kaip 2,2 mmol/l), ir mažesnės negu esant vadinamajai „reakcinei hipoglikemijai”, kartais išsivystančiai praėjus 3-5 val. po gliukozės krūvio.

Sunki hipoglikemija rodo, kad žmogui atsigauti reikalinga trečiojo asmens (partnerio, draugo ar paramediko) pagalba. Lengva hipoglikemija yra paties žmogaus diagnozuojamas ir gydomas epizodas, kai kito pagalbos nereikia. Grynai biocheminė hipoglikemija yra mažesni nei nustatyta norma registruoti PG koncentracijos rodikliai (pagal įvairius mokslinius tyrimus jie skirtingi). Be to, reikia atsargiai vertinti tuos tyrimus, kurie skiriasi hipoglikemijos apibrėžtimi ar kraujo gliukozės (KG) matavimo būdais.

Daugelis specialistų skatina pacientus vengti mažesnių kaip 4 mmol/l KG koncentracijų, nors insuliną vartojantiems pacientams dažnai tą sunku pasiekti. Svarbu žinoti, kad daugeliu atvejų kapiliarinė KG koncentracija (nustatoma matuokliais) yra apie 0,2-0,5 mmol/l didesnė negu veninė PG (nustatoma laboratoriniais metodais) – skirtumą lemia absoliuti gliukozės koncentracija ir kapiliarinės kraujotakos tėkmė. Taigi kapiliarinė KG koncentracija 4,0 greičiausiai yra lygi 3,5-3,8 mmol/l PG koncentracijai.

Ar dažna hipoglikemija sergant 2 tipo diabetu?

Laimė, hipoglikemija sergant 2 tipo diabetu pasitaiko rečiau negu sergant 1 tipo diabetu. Tačiau tokiu atveju vis dar būtina skubi hospitalizacija, o ryškūs simptomai ir nerimas paprastai slopina paciento norą gydytis, laikytis griežto režimo. Be to, daugeliui pacientų hipoglikemija apriboja profesinę veiklą, ypač sunkiasvorių krovinių ir keleivinio transporto vairuotojų.

Apskaičiuota, kad tarp ligonių sergančių 2 tipo diabetu ir vartojančių insuliną, hipoglikemijos dažnis sudaro 5-10% sergančiųjų 1 tipo diabetu.

Tarp pacientų, gydomų sulfonilšlapalo preparatais ir kiek rečiau meglitinidais4, hipoglikemijos dažnis yra mažesnis, bet vis dar ryškus, ypač tarp didelės rizikos, vyresnių ir turinčių sutrikusią inkstų funkciją pacientų. Sunki hipoglikemija, kurią sukelia sulfonilšlapalo preparatai, yra ypač pavojinga būklė ir lemia didelį sergamumą ir mirtingumą.

Visi pacientai, gydomi hipoglikeminiais vaistais, turi būti klausiami apie simptominę ir besimptomę hipoglikemiją ir mokomi, kaip ją atpažinti, gydyti ir kaip jos išvengti. Kadangi „tikslinis” HbA1c sumažėjo, hipoglikemijos dažnis turėtų didėti.