Kokie yra diabeto vystymosi mechanizmai?

Anksčiau aptartas PG koncentracijos palaikymas siaurose ribose kasos beta ląstelių jautrumo ir insulino sekrecijos dėka. Padidėjus PG koncentracijai greitai išmetamas (pirmoji fazė) insulinas per kelias minutes pasiekia didžiausią koncentraciją ir skatina per kelias minutes pasisavinti gliukozę. Sveiko žmogaus organizme tai stipriai sumažina postprandinę PG koncentraciją. Maždaug per 2 valandas PG koncentracija tampa normali kaip ir nevalgius. Be to, valgant gaminamas žarnyno hormonas skatina išsiskirti tiek pat pirmos fazės insulino, kiek ir į veną suleistas atitinkamas kiekis gliukozės.

1 tipo diabetas vystosi laipsniškai, o pirmos fazės insulino sekrecija vis mažėja, nes autoimuniniai procesai pažeidžia salelių ląsteles. Paprastai yra tik nedidelė antros fazės insulino sekrecija, nes PG koncentracija greitai tampa normali ir nelieka stimulo insulinui išsiskirti. Manoma, kad antros fazės insulino sekrecija vyksta dėl padidėjusios insulino sintezės beta ląstelėse, o ne dėl greito pagamintų insulino granulių atpalaidavimo, būdingo pirmos fazės atsakui. Kai pirmos fazės atsakas susilpnėja ar išnyksta, PG koncentracija kyla ir nuolatos skatina insulino gamybą ir sekreciją, kad palaikytų tokį pat gliukozės koncentracijos lygį kaip ir nevalgius. Apskritai, manoma, kad sergant 1 tipo diabetu netenkama 80-90% insulino sekrecijos galios, kol atsiranda pastebimų gliukozės metabolizmo pakitimų.

Sergant 2 tipo diabetu insulino sekrecija visuomet yra sumažėjusi, tačiau ji susijusi su įvairaus laipsnio atsparumu insulinui. Jeigu būtų normali insulino sekrecija ir tik atsparumas insulinui (nesvarbu, kokio laipsnio), vargu ar išsivystytų diabetas, nes kasos beta ląstelėse yra dideli sekrecinių galimybių ištekliai.

Tiksli 2 tipo diabeto patogenezė vis dar nežinoma, bet daugeliu atvejų tai užmaskuotas procesas. Natūralios eigos tyrimai parodė, kad pirmiausia insulino sekrecija didėja, kad nugalėtų atsparumą, ir tik kai trūkumas tampa pakankamai didelis, padidėjusi insulino sekrecija nepajėgia kompensuoti atsparumo insulinui. Kai kuriais atžvilgiais tai panašu į kasos „Starlingo kreivę”.

Laikui bėgant insulino sekrecija dar mažėja, o hiperglikemija tampa vis didesnė, kol pagaliau pasireiškia diabeto simptomai. Šis procesas trunka daug ilgiau nei kasos funkcijos sutrikimas sergant 1 tipo diabetu, tad pacientui liga daug metų būna nediagnozuojama. Keletas retinopatijos laipsnio skirtingose diabeto trukmės grupėse studijų parodė, kad nediagnozuoto diabeto prodromo periodas gali trukti 5-15 metų.

Kiek genetika lemia 2 tipo diabetą?

Nedaugeliui pacientų, sergančių 2 tipo diabetu, nustatyta viena genetinė anomalija, pvz., suaugusiųjų diabeto tipo jaunuoliams (MODY, maturity onset diabetes of the young) sindromai. Yra ir labai daug ypač retų specifinių genetinių sindromų, tačiau jie būdingi labai mažai sergančiųjų 2 tipo diabetu daliai. Dažniausia yra MODY 3 forma, atsirandanti dėl kepenų branduolinio faktoriaus, HNF-1alfa, mutacijos.

Likusiems pacientams vieno ar kelių genų patologija iki šiol nenustatyta, nors pasitaiko aiškių šeiminių veiksnių, leidžiančių įtarti genetinį plitimo komponentą. Pavyzdžiui, identiški dvyniai, sergantys 2 tipo diabetu, beveik visada yra konkordantiški (abu dvyniai serga diabetu ir dažniausiai suserga to paties amžiaus), o sergant 1 tipo diabetu konkordantiškų būna mažiau kaip 50%. Taip pat daugelyje šeimų diabetas dažnai pasireiškia keliose kartose, nors specifinio paveldėjimo būdo nenustatyta.

Kas yra žinoma apie 1 tipo diabeto genetinį ir šeiminį paveldėjimą?

Esant 1 tipo diabetui paveldima yra ne pati liga, o polinkis ja susirgti. Tai geriausiai atspindi HLA tipai, kurių didelės rizikos tipai (DR3 ir DR4) rodo didelę galimybę. Didžioji dalis žmonių, turinčių šį didelės rizikos genotipą, nesusirgs 1 tipo diabetu, tačiau šiuo atveju santykinė diabeto rizika daug kartų didesnė, nei esant mažos rizikos genotipui. Iki šiol dar nenustatytas išorinės aplinkos veiksnys, kuris paskatina autoimuninio proceso, kuriame dalyvauja tokie autoimuniniai žymenys, kaip salelių ląstelių, GRD (gliutamininės rūgšties dekarboksilazės) ir insulino antikūnai, pradžią. Daugelis europiečių populiacijos tyrimų rodo, kad tik 10% sergančiųjų 1 tipo diabetu turi pirmos eilės giminaičių, sergančių šia liga, o 90% atvejų yra sporadiniai. Vadinasi, populiacijos patikra bus veiksminga tik tada, kai bus atrastos veiksmingos profilaktinės priemonės.

Ar glaudus ryšys tarp 2 tipo diabeto ir nutukimo?

Labai glaudus. JAV slaugytojų sveikatos studija ir kiti šaltiniai rodo teigiamą ir eksponentinį ryšį tarp nutukimo ir diabeto rizikos. Taigi moteris, kurios KMI yra 30 kg/m², apie 30 kartų labiau rizikuoja susirgti diabetu, palyginti su turinčiomis 22 kg/m² KMI, o žmonėms, kurių KMI = 35 kg/m², rizika didesnė net 90 kartų. Kaip minėta, AUSDIAB studija parodė, kad per pastaruosius metus diabeto paplitimas didėjo net esant tam pačiam KMI dydžiui.