Kas yra diabetas?

Diabetas (cukrinis) – tai grupė būklių, kurioms būdingas lėtinis gliukozės koncentracijos padidėjimas kraujo plazmoje. Šis gliukozės apykaitos sutrikimas išsivysto dėl absoliutaus arba santykinio insulino trūkumo ir daugelio kitų priežasčių, tačiau dažniausias yra 2 tipo ir 1 tipo diabetas.

Kas reguliuoja insulino sekreciją?

Sveiko žmogaus kraujo plazmos gliukozės (PG) koncentracija svyruoja nedidelėse ribose. Kasos Langerhans salelių beta (?) ląstelės nuolatos reguliuoja PG koncentraciją; kai gliukozės koncentracija kyla, dažniausiai pavalgius, insulinas išskiriamas į kasos kraujotaką, iš kur kraujas nuteka į vartų veną. Prieš patekdamas į sisteminę kraujotaką insulinas pereina kepenis. Kepenyse jis skatina gliukozės pasisavinimą ir jos kaupimą glikogeno pavidalu. Insulinas taip pat reikalingas gliukozės pasisavinimui periferijoje, ypač raumenyse. Tokiu būdu pasisavinimą periferijoje. Kai gliukozės koncentracija sumažėja, kasa nustoja skirti insuliną. Jei PG telės pradeda gaminti gliukagoną, kuris skatina gliukozės gamybą kepenyse iš skylančio glikogeno. Tai svarbi, bet ne vienintelė viso atsako į hipoglikemiją dalis.

Kas yra normali gliukozės koncentracija kraujyje?

Sveiko žmogaus PG nevalgius yra griežtai reguliuojama, naktį PG koncentracija nevalgius arba preprandinė koncentracija paprastai yra nuo 3,8 iki 5,5 mmol/l. PG gali sumažėti ilgai badaujant (24 valandas ar daugiau), ypač moterims, tačiau gliukoneogenezė apsaugo nuo ryškios hipoglikemijos vystymosi. Plazmos gliukozės koncentracija būna padidėjusi iki 5-7 mmol/l apie 30-90 minučių po valgio, po to sumažėja iki normos. Didesnis ir greitesnis PG koncentracijos padidėjimas stebimas atliekant gliukozės tolerancijos mėginį (GTM) ar vartojant panašų gliukozės kiekį (pvz., didelis kiekis (Kolos)). Abiem atvejais PG koncentracija taps normali per 2-3 valandas po valgio, o paros PG koncentracija bus maždaug bazinė, apie 4-5 mmol/l. Atsitiktinai nustatyta didesnė kaip 7 mmol/l gliukozės plazmos koncentracija leidžia įtarti gliukozės tolerancijos sutrikimą (nebent mėginys būtų paimtas piko metu suvartojus didelį gliukozės kiekį), tačiau didesnė kaip 5,5 mmol/l koncentracija nevalgius įspėja apie gliukozės toleravimo sutrikimą ar netgi diabetą. Plazmos, kraujo ir kapiliarinė gliukozės koncentracija šiek tiek skiriasi. Veninio kraujo gliukozės (KG) koncentracija maždaug 0,5-1,0 mmol/l mažesnė nei veninės plazmos ar kapiliarinio kraujo. Svarbu žinoti, kuris dydis nurodytas, kadangi nuo to priklauso diagnozė.

Kokie yra diabeto tipai?

Yra keli diabeto tipai, iš jų dažniausi 1-as ir 2-as. Cituojamoje knygoje daugiausia aprašomas 2 tipas, todėl svarbu žinoti diabeto patofiziologijos skirtumus.

1 tipo diabetas

1 tipo diabetas vystosi dėl kasos salelių ląstelių destrukcijos, kuri dažniausiai, bet ne visada, yra autoimuninės kilmės. Jam būdinga, kad tipiniai simptomai išsivysto gan greitai – ryškus insulino trūkumas sukelia didelę hiperglikemiją ir galiausiai etozę dėl riebalų skilimo. Nevartojantiems insulino pacientams išsivysto gyvybei pavojinga diabetinė ketoacidozė. Būdingas auniems žmonėms, tačiau gali išsivystyti bet kuriame amžiuje.

2 tipo diabetas

2 tipo diabetui būdinga slapta pradžia, jis dažnai esti besimptomis ir nediagnozuojamas daug metų. Pacientų organizmas vis dar gamina insuliną, tačiau nepakankamai, kad išlaikytų PG koncentraciją siaurose normos ribose. Dažnai siejamas su tam tikro lygio atsparumu insulinui, kuomet gliukozės koncentracijai sumažinti insulino reikia daugiau nei sveikam asmeniui.

Kuo skiriasi 1 ir 2 tipo diabetas?

1 tipo diabeto esmė – ryškus insulino išskyrimo iš kasos trūkumas, sukeliantis klasikinį hormonų trūkumo sindromą, dėl ko vėliau išsivysto visiškas insulino nepakankamumas ir, jei negydoma, – ketoacidozė. Galima palyginti: ligos nustatymo metu šiems pacientams išsiskiria mažiau kaip 10% normalaus insulino kiekio, o po 5 metų jo beveik nebelieka.

2 tipo diabetas, priešingai, sukelia mažesnio laipsnio insulino trūkumą, tačiau kartu dažniausiai būna įvairaus laipsnio atsparumas insulinui (sumažėjęs jautrumas insulinui). Vien atsparumo nepakanka – turi būti bent nedidelis insulino trūkumas.

Abi formos turi prodromo (priešligės) fazę, kai jau galima nustatyti ligos vystymosi požymius: esant 1 tipui – daugiausia imuninius, 2 tipui – biocheminius, – PG koncentracija tuo metu būna nepakitusi arba nedaug pakitusi, todėl pacientams simptomai nepasireiškia. Kai tik PG koncentracija ryškiai padidėja, sergantiesiems 1 tipo diabetu reikia skubaus gydymo insulinu. Sergantieji 2 tipo diabetu pradžioje gali būti gydomi dieta ar gyvenimo būdo keitimu ir geriamaisiais hipoglikeminiais vaistais. Vėliau, kai insulino sekrecija dar sumažėja, dažnai reikia egzogeninio insulino PG koncentracijai tinkamai reguliuoti. Vis dėlto gydymo insulinu poreikis nepaverčia 2 tipo diabeto 1 tipo diabetu, kaip dažnai klaidingai manoma.

Rečiau diabetą sukelia antrinės priežastys: kasos ir endokrininės ligos, genetiniai sindromai ir vaistų nulemtas diabetas. Išsamus priežasčių sąrašas pateiktas Amerikos diabeto asociacijos ir Pasaulinės sveikatos organizacijos klasifikacijoje (American Diabetes Association and World Health Organization classifications).