Kaip žmonės atpažįsta hipoglikemiją ir į ją reaguoja?

Sveikų žmonių organizme endogeninio kasos insulino sekrecija sumažėja, kai PG koncentracija nukrinta iki 4,5 mmol/l. Gliukozė išskiriama iš kepenų glikogeno atsargų, kai slopinamasis insulino poveikis nutrūksta, taigi PG koncentracija tuomet padidėja. Diabetu sergantis žmogus, vartojantis insuliną ar sulfonilšlapalo preparatus, negali „nutraukti” insulino sekrecijos, todėl PG ir toliau gali mažėti. Kai gliukozės koncentracija pasiekia 3,5-3,9 mmol/l, paprastai smegenys „įjungia” apsaugines reguliavimo sistemas, pvz., neuroendokriniškai aktyvinant simpatinę nervų sistemą atpalaiduojami katecholaminai, gliukagonas, kortizolis ir augimo hormonas, didinantys PG koncentraciją.

Normaliomis sąlygomis išsivysčius hipoglikemijai pradės veikti mechanizmai. Neuroendokrininis atsakas taip pat sukelia ryškius simptomus, kurie įspėja pacientą, kad PG kiekis yra mažas ir galbūt skatina suprasti, kad reikia užkąsti produktų, kuriuose yra gliukozės.

Jeigu PG kiekis ir toliau mažėja, o pacientas simptomų neatpažįsta, atsako mechanizmas yra sutrikęs ir (ar) pacientas nevalgo, PG dar sumažės, pagaliau sutriks pažinimo funkcija ir prasidės neuroglikopeninė stadija, kurioje sutrinka sąmonė. Taip atsitinka, kai koncentracija yra mažesnė nei 2 mmol/l.

Ar yra retų hipoglikemijos požymių?

Reti hipoglikemijos požymiai yra šie: pasikeitęs elgesys, priepuoliai (dažniausiai naktį) ir lūžiai dėl priepuolių. Skundai, kad hipoglikemija lemia nusikalstamumą, yra žinoma gynybos strategija teismuose, beje, kartais sėkminga!

Ką reiškia neatpažintos hipoglikemijos?

Pasikartojantys hipoglikemijos epizodai slopina apsauginius reguliacinius mechanizmus, tad autonominės (simpatinės) sistemos aktyvinimo PG slenkstis gali būti mažesnis nei paprastai – 3,5-3,9 mmol/l8. Tai adaptacinis atsakas, tačiau neuroglikopeninis slenkstis beveik nepasikeičia. Dėl to simpatinio atsako gali ir nebūti, kol nepasiekiamas neuroglikopenijos slenkstis. Pacientas simpatinius įspėjamuosius simptomus pajaučia tik tada, kai smegenys jau yra neuroglikopenijos būklės ir blogai funkcionuoja, taigi jų neatpažįsta. Šioje stadijoje, atrodytų, normalios būklės pacientui gali staiga sutrikti sąmonė. Akivaizdu, kad tai pavojinga, ypač tiems, kurių darbas ar kasdienė veikla su mechanizmais ar didelės rizikos situacijomis.

Rūpestingai vengiant hipoglikemijos dažniausiai galima sugrąžinti normalų simpatinių simptomų slenkstį. Tačiau tai sudėtinga, jei seniai sergama 1 tipo diabetu, kai autonominės ir endokrininės sistemos funkcija gali būti stipriai pažeista. Visiškai išvengti hipoglikemijos yra sunku, o pasikartojanti hipoglikemija ir pažinimo stoka yra indikacija siųsti pas specialistą.

Vertinant hipoglikemijos pažinimą, naudinga paklausti, ar paciento partneris, šeimos nariai arba draugai nepastebi jos anksčiau ar dažniau nei pats pacientas; tai dažnai atskleidžia neatpažinimą. Taip pat, jeigu pacientui atsitiktinai laboratorijoje nustatomas PG kiekis yra mažesnis negu 4 mmol/l, reikia paklausti, ar jis tuo metu jaučia hipoglikemijos požymius. Daugelis pacientų užmiršta arba neužregistruoja hipoglikemijos epizodų, taigi būtina smulkiai apklausti pacientą ir jo šeimos narius.

Mano pacientas skundžiasi jaučiąs hipoglikemiją, kai tik jo kraujo gliukozės koncentracija yra mažesnė negu 6 mmol/l. Ar tai įmanoma?

Taip, taip atsitinka pacientams, kuriems arba hiperglikemija yra buvusi anksčiau, arba diabetas diagnozuotas pirmąkart, arba glikemija buvo blogai kontroliuojama. Šiuo atveju vyksta atvirkštinis procesas: hipoglikemijos slenkstis auga, kadangi smegenys pripranta prie didelių PG koncentracijų. Staiga pagerėjus koncentracijai, dažniausiai pradėjus intensyviai gydyti, gali atsirasti ryškių hipoglikemijos simptomų, nors PG yra normos ribose (4-7 mmol/l). Laimė, po truputį gerėjant gliukozės kontrolei, apsaugos mechanizmų veikla tampa normali, kaip aprašyta anksčiau. Greičiausiai šis mechanizmas būdingas pacientams, gydomiems tik metforminu, kuris pats savaime neturėtų sukelti hipoglikemijos.