Ar galima apsisaugoti nuo 2 tipo diabeto?

Tai sunkus klausimas. Kalbant apie nenutukusį pacientą, kurio šeimoje vidutinio amžiaus ar jaunesni žmonės susirgo diabetu, abejotina, ar šiuo metu ką nors galima padaryti kasos nepakankamumui išvengti, nes beta ląstelių nepakankamumą sukeliantys mechanizmai nėra aiškūs. Kita vertus, nutukusiems pacientams, kuriems yra GTS, svorio metimas kartu su fizinių pratimų programa gali žymiai sustabdyti diabeto progresavimą, bent jau tam tikram laikui.

Diabeto profilaktikos programoje (DPP) dalyvavę 3234 diabetu nesergantys pacientai, kurių amžius ≥25 metų, KMI ≥24 kg/m2, PG koncentracija nevalgius 5,3-6,9 mmol/l, o praėjus 2 val. nuo 75 mg gliukozės krūvio – 7,8-11,0 mmol/l, buvo atsitiktinai priskirti vienai iš trijų intervencinių grupių.1 Standartinę intervenciją į gyvenseną sudarė spausdinta informacija ir kasmetinės individualios paskaitos apie sveiką gyvenimo būdą ir placebo tabletė du kartus per dieną. Antrąją grupę sudarė tokia pati standartinė intervencija į gyvenseną ir 850 mg metformino tabletė du kartus per dieną. Trečiojoje grupėje gyvenimo būdas buvo intensyviai pakeistas, nes norėta pasiekti ir išlaikyti bent 7% svorio sumažėjimą, – buvo taikoma mažai kalorijų ir riebalų turinti dieta ir vidutinio sunkumo fizinis krūvis bent 150 minučių per savaitę, individuali 16 paskaitų programa pirmuosius 6 mėnesius, o po to individualios arba grupinės paskaitos kas mėnesį. Stebėjimas truko vidutiniškai 2,8 metų. Intensyviojoje grupėje 50% pacientų pavyko numesti 7% svorio per 24 savaites, iš jų 38% išlaikė 7% svorio kritimą iki studijos pabaigos. Diabeto dažnis buvo 11,0, 7,8 ir 4,8 atvejo iš 100 žmogaus metų atitinkamai placebo, metformino ir intensyvaus gyvenimo būdo keitimo grupėse. Intensyvi gyvensenos keitimo programa sumažino diabeto dažnį iki 58%, o metformino – iki 31% palyginti su placebu. Intensyvus gyvenimo būdo keitimas buvo daug veiksmingesnis už metforminą.

Kitais dviem atsitiktinės atrankos kontroliuojamais tyrimais (buvo tiriami žmonės su GTS iš Suomijos ir Kinijos) nustatyta, kad pakeitus gyvenimo būdą 2 tipo diabeto progresavimas sumažėjo 55-60%.

Taip pat suomių grupėje paaiškėjo, kad ir intervencinės, ir kontrolinės grupės dalyviams, kuriems pasisekė labiausiai pakeisti savo gyvenseną, iš esmės buvo sustabdytas diabeto progresavimas, o tiems, kurie nepakeitė gyvenimo būdo, arba nepavyko išvengti diabeto, arba pavyko apsisaugoti nuo jo tik iš dalies. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visi šiems trumpalaikiams (3-5 metų) tyrimams, atliktiems su žmonėmis, kuriems yra GTS, reikėjo daug lėšų, tačiau paaiškėjo, kad galima tik atitolinti ligos progresavimą, bet ne visiškai jos išvengti. Taip pat buvo nustatyta, kad gestaciniu diabetu sirgusioms moterims, vartojusioms tiazolidindioną troglitazoną, diabeto tikimybė, palyginti su placebu, ryškiai sumažėjo. Šiuo metu troglitazono vartojimas uždraustas dėl šalutinio poveikio kepenims, tačiau rosiglitazonas ir pioglitazonas yra tiriami.

Deja, aprašytos intervencijos nebuvo nei lengvos, nei prieinamos, jos nebuvo ištirtos ir bendroje populiacijoje, kur, galimas daiktas, būtų dar mažiau praktiškos ir prieinamos finansiškai.

Ar galima apsisaugoti nuo 1 tipo diabeto, ar verta visus dėl to tirti?

Labai gaila, bet atsakymas neigiamas. Nors ir yra būdų ištirti žmones, rizikuojančius susirgti 1 tipo diabetu, nustatant genetinius (žmogaus leukocitų antigeno, HLA) žymenis ir kasos autoantikūnus, visi galimai apsaugančių preparatų, tarp jų ir nikotinamido bei geriamojo arba poodinio insulino tyrimų duomenys lig šiol buvo neigiami. Insulino stimuliacijos mėginiu, pvz., intraveniniu gliukozės tolerancijos mėginiu, galima nustatyti beta ląstelių destrukcijos laipsnį, tačiau dar nėra būdo sustabdyti patį destrukcijos procesą. Kadangi nėra būdo veiksmingai apsisaugoti nuo ligos vystymosi, tirti visus nėra prasmės.

Galimos išimtys, jei tyrimo rezultatas lemia svarbų pasirinkimą, pavyzdžiui, jei sergančiojo 1 tipo diabetu brolis ar sesuo mąsto apie lakūno profesiją.