Kas yra metabolinis sindromas?

Šis terminas, sukurtas Gerald Reaven prieš 15 metų ir dar žinomas kaip „Sindromas X”, atsirado kaip būtinybė, kai nutukimo ir diabeto epidemija paplito pasaulyje. Metabolinis sindromas nustatomas žmonėms, kuriems yra hipertenzija, centrinio tipo nutukimas, dislipidemija ir hiperglikemija. Šiems žmonėms yra didelė rizika susirgti makrovaskulinėmis ligomis. Manoma, kad atsparumas insulinui yra esminis sindromo ir kai kurių kitų nepageidaujamų metabolinių sutrikimų komponentas. Visi šie veiksniai neigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą ir yra glaudžiai susiję tarpusavyje.

Vis dėlto, nėra paprasto tyrimo, kuris leistų nustatyti metabolinį sindromą ar atsparumą insulinui. PSO, Amerikos Nacionalinė edukacinė cholesterolio programa (National Cholesterol Education Program in the USA, NCEP-ATP III) ir Europos atsparumo insulinui grupė (European Group of Insulin Resistance) paruošė šiek tiek skirtingus rekomendacinius kriterijus, tačiau ir vienu, ir kitu atveju skaičiuojami sindromo požymiai, kurie būtinai turi būti tęstiniai. Todėl PSO apibrėžtyje yra būtinas gliukozės netoleravimo laipsnis, o NCEP ne. Daugelis specialistų mano, kad nurodytos ribos – nesvarbu, ar nutukimo, pilvo apimties, lipidų koncentracijos, ar mikroalbuminurijos – yra dirbtinės. Įvairūs metabolinio sindromo komponentai išvardyti pagal jų sąsają su širdies ir kraujagyslių sistema.

Ar dažnai pasitaiko metabolinis sindromas?

Labai dažnai, daug dažniau nei diabetas. Gali būti, kad dabar 25% Amerikos suaugusiųjų atitinka NCEP kriterijus – jų skaičius labai padidėjo per pastaruosius 10 metų. Žmonės, kuriems nustatytas metabolinis sindromas, turi būti reguliariai tiriami dėl diabeto, būtina nustatyti jų širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnius ir juos gydyti.

Ar 2 tipo diabetas susijęs su metaboliniu sindromu?

Taip. Visų lygių gliukozės netoleravimas yra vienas iš metabolinio sindromo komponentų, o atsparumas insulinui, manoma, yra pirminis sutrikimas išsivysčiusiame pasaulyje, kur nutukimas yra išplitęs, daugelis sergančiųjų 2 tipo diabetu turi kelis metabolinio sindromo požymius, kurie visų pirma rodo atsparumo insulinui problemą. Priešingai, populiacijos, kuriose nutukusiųjų yra mažiau, turi daugiau 2 tipo diabeto, susijusio su insulino trūkumu.

Kas yra atsparumas insulinui?

Šis terminas dar apibūdinamas kaip normalaus insulino jautrumo nebuvimas – reiškia, kad vienas ar daugiau audinių normaliai nereaguoja į insuliną: svarbiausi audiniai yra kepenų, raumenų ir riebalinės ląstelės. Atsparumas insulinui gali pasireikšti sumažėjusiu gliukozės patekimu į ląstelę arba nuslopinta ląstelės funkcija. Tik labai retais atvejais nustatoma specifinė priežastis, insulino receptorių arba insulino molekulės patologija. Atsparumas insulinui neišvengiamai sukelia insulino išsiskyrimo padidėjimą, – taip organizmas siekia įveikti tą pasipriešinimą. Jeigu kasos beta ląstelės sveikos, padidėja insulino sekrecija ir pradžioje palaikomas normalus ląstelės metabolizmas. Jei beta ląstelės yra pažeistos, jos nebegali gaminti tiek insulino. Kaip greitai sutriks ląstelių veikla, priklauso ir nuo genetinių, ir nuo aplinkos veiksnių. Ryškus beta ląstelių funkcijos sutrikimas sąlygoja PG koncentracijos padidėjimą – kai kurie mano, kad tai toksiškai veikia beta ląsteles ir pagreitina jų žūtį.

Ką reikia daryti, kai nustatomas gliukozės tolerancijos sutrikimas ar sutrikusi glikemija nevalgius?

Žmonės, kuriems yra GTS arba SGN, neserga diabetu ir jiems nesivysto diabeto mikrovaskulinės komplikacijos. Tačiau jiems yra aiškiai padidėjusi makrovaskulinių ligų rizika (pvz., vainikinių arterijų liga, miokardo infarktas ir periferinių arterijų liga). GTS natūrali eiga įvairiose populiacijose skiriasi. Baltųjų populiacijoje, kuri buvo tiriama 10 metų, 15% išsivystė 2 tipo diabetas, didelei daliai išliko GTS ir tik pusei tirtųjų gliukozės tolerancija sunormalėjo. Gali būti, kad tiems, kurių pradinė PG koncentracija nevalgius ≥5,5 mmol/l, gresia didesnė diabeto išsivystymo rizika – keletas pastarųjų tyrimų parodė daug didesnius virsmų dažnius per trumpesnį laikotarpį, tačiau tai buvo daugiausia Jungtinėse Valstijose atlikti tyrimai. Keletas pastarųjų randomizuotų tyrimų, tarp jų suomių ir kinų studijos, Diabeto profilaktikos programa (Diabetes Prevention Program, DPP)1 ir XENDOS19 parodė, kad svorio netekimas ir reguliari mankšta sumažina diabeto tikimybę maždaug iki 60%. Kad pasiektų ryškų svorio sumažėjimą, DPP vartojo metforminą, STOP-NIDDM20 – akarbozę, o XENDOS – orlistatą. Žmonėms, kuriems yra GTS, gydymo programa turėtų būti tokia:

• nustatyti ir gydyti rizikos veiksnius – hipertenziją, rūkymą, hiperlipidemiją,
• peržiūrėti vartojamus vaistus – nustoti vartoti ar sumažinti tiazidinių diuretikų, beta blokatorių ir steroidų dozę,
• svorį mažinanti dieta, kurioje mažai cukraus, riebalų (svorio sumažėjimo tikslas – numesti bent 7% pradinio kūno svorio),
• skatinti fizinį aktyvumą (bent 150 minučių fizinių pratimų per savaitę),
• kasmet tikrinti gliukozės koncentraciją arba GTM diabeto progresavimui nustatyti.

SGN yra neseniai įvesta kategorija, todėl apie tolimas jos pasekmes mažai žinoma. Vis dėlto dabartiniai duomenys rodo, kad esant SGN yra didesnė diabeto ir mikrovaskulinės ligos atsiradimo rizika, tačiau ji mažesnė nei esant GTS. Paaiškinimas labai paprastas: GTS grupei būdingesnis atsparumas insulinui, o SGN grupei – mažesnis insulino išskyrimas ir mažesnis kepenų gliukozės išskyrimo slopinimas.