STOROSIOS ŽARNOS
VĖŽYS

APIBRĖŽIMAS

Storosios
žarnos vėžys – tai piktybinis storosios žarnos navikas, pasireiškiantis būdingu
infiltraciniu augimu ir metastazėmis.

EPIDEMIOLOGIJA

Šia
liga dažniausiai serga išsivysčiusių Vakarų šalių gyventojai. Afrikos šalyse
storiosios žarnos vėžys sudaro vos 2 proc., kai, tuo tarpu, išsivysčiusiose
šalyse šis skaičius siekia net 10 proc. JAV kasmet užregistruojama 156000 naujų
pacientų ir apie 58000 mirčių nuo storosios žarnos vėžio. Tai trečias pagal
dažnumą vėžys. Vyrai dažniau už storosios žarnos vėžį dažniau serga plaučių ir
prostatos vėžiu, o moterys dažniau serga plaučių ir krūties vėžiu. Lietuvoje
sergamumas siekia 13 susergančių asmenų iš 10 000 gyventojų per metus.

LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

Storosios
žarnos vėžio, kaip ir kitų navikų, etiologija nėra aiški. Dabar manoma, kad
svarbūs yra keli veiksniai: mityba, genetiniai veiksniai, priešvėžinės ligos.
Didžiausią pavojų mityboje kelia didelis vartojamų rafinuotų polisacharidų ir
riebalų kiekis ir mažas ląstelienos kiekis. Dėl riebalų į virškinamąjį kanalą
išsiskiria daugiau tulžies, o tulžies rūgštys savo struktūra panašios į
aromatinius polisacharidus, kurie yra žinomi stiprūs kancerogenai. Ląsteliena,
gaunama su maistu yra svarbi tuo, kad atskiedžia kancerogenų koncentraciją.
Ląsteliena taip pat pagreitina išmatų slinkimą virškinimo trakte ir taip mažina
kancerogenų kaupimąsi.

Genetiniai
veiksniai taip turi įtakos vėžio atsiradimui. Genų mutacijos nulemia
pusiausvyros tarp onkogenų ir antionkogenų išnykimą.

Navikai
atsiranda iš priešvėžinių būklių, kuomet suvėžėja polipas ar įvyksta plokščios
adenomos transformacija, todėl adenomų šalinimas yra patikimiausia vėžio
profilaktikos priemonė. Nespecifinis opinis kolitas taip pat yra ikivėžinė būklė
ir kuo ilgiau juo sergama, tuo didesnė vėžio atsiradimo rizika.

KLINIKA

Storosios žarnos
vėžio dažniausias simptomas yra kraujavimas iš virškinamojo trakto. Kraujavimas
paprastai yra negausus, kraujas šviesiai raudonos spalvos ar šiek tiek pakitęs,
susimaišęs su išmatomis ar gleivėmis. Kraujavimas gali pasireikšti tiek prieš
tuštinimąsi, tiek pasituštinus. Neretai kraujavimas gali būti toks nežymus, kad
sergantis jo net nepastebi. Kur kas specifiškesnis vėžio požymis yra gleivių
pasirodymas išmatose. Gleivės gali dengti išmatas ar būti su jomis
susimaišiusios.

Didžioji dalis
ligonių skundžiasi tuštinimosi dažnio pokyčiais – dažniausiai pasireiškia
vidurių užkietėjimas ir kur kas rečiau tuštinimosi padažnėjimas. Retkarčiais
viduriavimas kaitoliojasi su vidurių užkietėjimu. Kai kada pasireiškia
tenezmai- skausmingas, nevaldomas noras tuštintis, o taip pat ligoniai
skundžiasi ir nevisiško pasituštinimo ar svetimkūnio jutimu tiesiojoje žarnoje,
tiesiosios žarnos skausmu.

Kai kada
sergantieji pastebi ir pasikeitusią išmatų formą – jie pradeda tuštintis siaura
juostele ar nedideliais išmatų gabalėliais. Kai kurių lokalizacijų storosios
žarnos vėžiui būdingas dalinis žarnyno nepraeinamumas, sukeliantis spazminius
priepuolinius pilvo skausmus, susilpnėjančius išėjus dujoms ar pasituštinus,
pilvo išsipūtimą, pykinimą, vėmimą.

DIAGNOSTIKA

Įtarus storosios
žarnos vėžį, ligonis tuoj pat apžiūrimas. Atliekamas tiesiosios žarnos tyrimas
pirštu- tai paprastas, nepavojingas ir dažnai labai informatyvus tyrimas.
Pirštu gydytojas gali apčiuopti naviką ir jį įvertinti. Rektoromanoskopija
atliekama aparatą įkišus į tiesiąją žarną ir ją apžiūrint. Fibrosigmoskopija ir
kolonoskopija yra panašūs tyrimai kaip ir rektoromanoskopija, tačiau suteikia
daugiau informacijos apie storosios žarnos būklę. Irigoskopija-tai kontrastinis
storosios žarnos tyrimas rentgenu. Per išangę storoji žarna pripildoma
kontrastinės medžiagos ir atliekamas tyrimas rentgeno aparatu. Diagnostiką
palengvina ir kiti tyrimai – pilvo organų tyrimas ultragarsu, kompiuterinė
tomografija.

GYDYMAS

Tiesiosios
žarnos vėžys gydomas operaciniu būdu. Chirurginis gydymo metodas derinamas ir
su spinduline terapija ir medikamentiniu gydymo metodu. Gydymo schemos
pasirenkamos atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Po operacijos pacientai
sekami: po 6 mėnesių atliekama kolonoskopija, o rektoskopija ir pilvo organų
sonoskopija atliekama kasmet 5 metus po operacijos.

PROFILAKTIKA

Nors
ligos išsivystymą lemiantys veiksniai nėra gerai žinomi, tačiau yra aišku viena
– didesnė nei vidutinė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra žmonėms su
tam tikru paveldimumu. Beveik visiems, kuriems diagnozuojama storosios žarnos
polipozė, per gyvenimą ir palyginti jauname amžiuje išsivysto storosios žarnos
vėžys. Taip pat didesnė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra ligoniams,
gydytiems radioterapija dėl gimdos kaklelio ar prostatos vėžio, bei tiems,
kurie prieš tai sirgo storosios žarnos vėžiu ir jau buvo pasveikę. Storosios žarnos vėžys yra tokia liga, kurios pagrindinė
profilaktikos priemonė yra ligos nustatymas esant ikivėžinėms, polipo arba
gerybinio auglio stadijoms. Be to, rizikos veiksniais, didinančiais tikimybę
susirgti storosios žarnos vėžiu, laikoma dieta, kurioje yra mažai ląstelienos
ir daug riebalų, bei vidurių užkietėjimai, uždegiminės storosios žarnos ligos,
tokios kaip nespecifinis opinis kolitas. Vienintelė žinoma šios vėžio formos
profilaktikos priemonė yra daug ląstelienos turinti dieta. Suaugusiems
rekomenduojama suvalgyti apie 30 g skaidulų per dieną. Didelį skaidulų kiekiai
yra sėlenose, vaisiuose ir daržovėse, neskaldytuose grūduose, neskaldytų grūdų
duonoje ir kituose produktuose.