Šokas

APIBRĖŽIMAS

Šokas
– tai ūmi būklė, sindromas, kuris gali prasidėti dėl skirtingų
priežasčių, tačiau visuomet pasireiškia kraujotakos sutrikimu gyvybiškai
svarbiuose organuose. Tai bendras ūminis hemodinamikos sutrikimas,
kurio pasiekoje vystosi audinių hipoperfuzija, organų disfunkcija, t.y.
mikrocirkuliacijos krizė. Šokas pats savaime nėra liga, o sudėtinė
patofiziologinė būsena, kuriai būdingi įvairių organų simptomai. Tokia
būsena reikalauja skubaus diagnozavimo ir gydymo, nes delsimas gali
pasibaigti paciento mirtimi.

EPIDEMIOLOGIJA

Vienas
šoko formų – anafilaksinis šokas. Sunkios anafilaksijos dažnis yra 1 – 3
atvejai 10 000 žmonių. Ligos paplitimas tarp skirtingų Europos
valstybių labai nesiskiria. Danijoje atliktas tyrimas parodė mažiausią
anafilaksijos dažnį – 3,2 anafilaksinio šoko atvejai 100 00 gyventojų, o
Vokietijoje Miunchene atlikto tyrimo duomenimis ligos paplitimas siekia
9,8 ligos atvejus 100 00 gyventojų.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Šoką
gali sukelti įvairios priežastys: traumos, infekcijos, alerginės
reakcijos, apsinuodijimai, širdies veiklos sutrikimai ir kt., tačiau
įvairių priežasčių sukelta patologinė organizmo būklė šoku vadinama tik
tada, kai sutrinka kraujo cirkuliacija, o mikrocirkuliacija nesugeba
aprūpinti ląstelių deguonimi ir pašalinti medžiagų apykaitos produktų.
Biocheminiai organizmo ląstelių pakitimai, būdingi šoko atveju, dažnai
išsivysto prieš nukrentant paciento kraujo spaudimui ir prieš pasirodant
kitiems tipiškiems šoko simptomams.

Dažniausios šokų rūšys:

• Trauminis;
• Nudegiminis;
• Hipovoleminis, hemoraginis (hipovolemija – organizmo skysčių netekimas,
  pvz. labai gausiai vėmus ,viduriavus; hemoragija – kraujavimas. Abiem
  atvejais labai sumažėja organizme cirkuliuojančių skysčių tūris –
  volemija);
• Anafilaksinis (kilus staigiai alerginei reakcijai);
• Kardiogeninis (sutrikus širdies, kaip siurblio, funkcijai);
• Sepsinis (infekcinis);
• Po kraujo perpylimo;
• Elektrošokas ir kt.

KLINIKA

Dažniausiai
pirma pasireiškia pagrindinės ligos požymiai (kraujavimas, sepsis,
širdies liga). Vystantis šokui pirmiausia dažnėja širdies veikla,
pacientas pradeda dažnai kvėpuoti, iki minimumo nukrinta kraujospūdis,
pulsas tampa silpnas, „siūlinis“. Gali pamėlynuoti oda, tačiau
galiausiai ji tampa marmurinės spalvos, šalta. Paspaudus tokio ligonio
odą, ilgai išlieka balta dėmelė. Trinka sąmonė, inkstai nebeišskiria
šlapimo. Gyvybiškai svarbūs audiniai ir organai badauja, vykdo medžiagų
apykaitą anaerobinėmis (bedeguoninėmis) sąlygomis, dėl to organizme
kaupiasi rūgštys. Tai dar labiau blogina ligonio būklę. Laiku nesuteikus
pagalbos, greitai vystosi ląstelių nekrozė ir pacientas miršta.

Apima
baimė, nerimas, krečia šaltis, oda blyški, pilka, prakaituota, pila
šaltas prakaitas, pulsas tampa dažnas, silpnai apčiuopiamas,
nukentėjusysis praranda sąmonę, gali sustoti kvėpavimas ir širdies
veikla, ištikti koma ar žmogus gali mirti.

Pradžioje šoką
diagnozuoti sunku, nes organizmas dar kompensuoja trinkančią kraujotaką,
be to, vyrauja pagrindinės ligos simptomai.

DIAGNOSTIKA

Šokas
diagnozuojamas remiantis minėtais klinikiniais požymiais. Galima
atlikti kraujo tyrimus šarmų – rūgščių pusiausvyrai nustatyti, kraujo
dujoms, nukraujavimo laipsniui įvertinti. Atliekami ir kiti įvairūs
tyrimai priežasčiai nustatyti.

Įvertinti:

1. Bendrą būklę;

2. Makrocirkuliaciją;

3. Mikrocirkuliaciją;

4. Metabolizmo sutrikimus;

GYDYMAS

Jei
šoko priežastis yra ūminis nukraujavimas ar staigus kraujospūdžio
sumažėjimas dėl kraujospūdį mažinančių arba kraujagysles plečiančių
vaistų perdozavimo, ligonio kojas reikia laikyti kuo aukščiau iškeltas.
Labai svarbu kuo skubiau šalinti šoko priežastį (stabdyti kraujavimą,
jei šokas dėl alergijos – suleisti į veną adrenalino, traumuotą ligonį
ar sergantį miokardo infarktu nuskausminti ir t.t.).

PROFILAKTIKA

Nėra.