Nėščiųjų vėmimas

APIBRĖŽIMAS

Nėščiųjų vėmimas
– tai nėštumo patologinė būklė. Pykinimas bei vėmimas dažniau vargina
pirmojo nėštumo trimestro laikotarpiu nei trečiąjį trimestrą ir dažniau
pasitaiko moterims, kurios buvo nėščios daugiau nei vieną kartą.

EPIDEMIOLOGIJA

Nėščiųjų
pykinimas ir vėmimas yra bene pats dažniausias nėščiųjų nusiskundimas
pirmojo nėštumo trimestro metu. Tyrimai rodo, kad nuo jo kenčia net iki
70-85% nėščių moterų. Apie keturiems penktadaliams moterų pykinimas bei
vėmimas silpnėja ir išnyksta iki 12-14 nėštumo savaitės, tačiau 20 %
moterų jis tęsiasi ir per ketvirtą bei penktą nėštumo mėnesį. Retai
pykinimas ir vėmimas išlieka net iki nėštumo pabaigos.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Šio
sutrikimo priežastys bei išsivystymo mechanizmai mokslui dar nėra
aiškūs, tačiau manoma, kad svarbią rolę vaidina nėštumo sukelti
organizmo hormonų pokyčiai.

Nėščiųjų vėmimas pasireiškia sutrikus
vegetacinės nervų sistemos veiklai ir padidėjus hormono – žmogaus
chorioninio gonadotropino – kiekiui nėštumo pradžioje. Šį hormoną gamina
gemalą maitinantys choriono gaureliai, kuriais jis įsitvirtina gimdos
ertmėje. Didžiausia hormono koncentracija būna 10-12 nėštumo savaitę. Jo
aptinkama visuose nėščiosios organizmo skysčiuose ir audiniuose.
Chorioninis gonadotropinas palaiko nėštumą, kol susiformuoja ir ima
funkcionuoti placenta.

Kai kūdikis auga gimda tampa prispausta
prie pilvo. Tai gali pridaryti būsimai motinai nemalonumų ir sukelti
rėmenį, pykinimą ar vėmimą.

Pykinimo ir vėmimo intensyvumas gali
būti įvairus: nuo nedidelio šleikštulio tik rytais ar vėmimo rytais iki
tokio pykinimo ar (ir) vėmimo, kurio priepuoliai kartojasi daugelį kartų
per dieną ir net naktį. Kai moterys negali nei valgyti, nei gerti, be
to vemia, organizmas netenka daug skysčių, sutrinka elektrolitų, o
vėliau ir medžiagų apykaita.

Pykina ir vemiama labiau ir dažniau ir tada, kai gimdoje auga dvyniai ar dar gausesnis daugiavaisis nėštumas.

Vemiančias
nėščiąsias būtina įvairiapusiškai ištirti, nes vėmimas gali būti sunkių
ligų – ūminio apendicito, inkstų geldelių uždegimo, galvos smegenų
naviko, meningito, pūslinės išvisos, ūminio kasos uždegimo, ūminio
tulžies pūslės uždegimo, žarnų nepraeinamumo, apsinuodijimo simptomas.

KLINIKA

Vemdamos
moterys netenka daug skysčių, mažėja kūno svoris. Vakare palengvėja,
jos jau gali valgyti, gerti. Dėl vėmimo dažnai moteriai atsiranda
skausmas epigastriume, rėmuo, deginimas, kartumas burnoje. Rūgštus
vėmalų turinys, susimaišęs su skrandžio sultimis, sudirgina stemplės ir
burnos gleivinę. Kartais vemti pradedama nuo stipraus susijaudinimo,
pamačius, užuodus organizmui nepriimtino maisto. Dažnas vėmimas sekina
organizmą, trikdo kraujotaką.

DIAGNOSTIKA

Esant atkakliam vėmimui atliekami:

• Bendras ir biocheminis kraujo tyrimai;
• Kraujo pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyra);
• Šlapimo tyrimas;
• Užrašoma elektrokardiograma (nes, sutrikus elektrolitų pusiausvyrai organizme, gali sutrikti širdies ritmas);
• Nėščiąją apžiūri terapeutas, okulistas (įvertina pakitimus akių dugne), neuropatologas.

Pykinimą ir vėmimą sukelia ir navikinės nenormalaus nėštumo ligos – pūslinė išvisa bei chorionepitelioma.

GYDYMAS

Svarbu tinkamai subalansuoti darbo ir poilsio režimą. Jei
vėmimas nėra atkaklus ir gausus, medikamentai išvis neskiriami. Šiuo
metu pykinimą ir vėmimą populiaru slopinti maisto papildu imbieru, kurį
galima vartoti žalią arba kapsulių pavidalu. Jis slopina skrandžio
motoriką ir aktyvina žarnyno peristaltiką.

Jei minėtos priemonės nepadeda, skiriami raminantys (valerijono preparatai, sukatžolės mikstūra, benzodiazepinai), vėmimą slopinantys centrinio poveikio vaistai, neuroleptikai.

Gydytojas parinks tinkamą gydymą atsižvelgdamas į vėmimo sukeltus simptomus, nėštumą, siekdamas pirmiausia nepakenkti.

PROFILAKTIKA

Norint
palengvinti vėmimo ir pykinimo simptomus nėštumo metu reikia atrasti
tokią sėdėjimo pozą, kurio metu būtų išvengiama pilvo spaudimo. Valgyti
dažniau, bet mažomis porcijomis – tai daug sveikiau tiek motinai, tiek
kūdikiui.