Leukemija

Leukemija

APIBRĖŽIMAS

Leukemija
– (hemoblastozė, leukozė) – tai kloninis piktybinis kraujo ir kraujodaros
organų sutrikimas, skatinantis nefunkcionuojančių ląstelių kaupimąsi ir jų
dalijimosi reguliacijos praradimą. Tai yra hemopoezinio audinio pirmtakų
neoplastinės genezės liga, kuriai būdinga difuziniai kaulų čiulpų pokyčiai su
leukemine ląstelių proliferacija (išvešėjimu), išplitusiais infiltratais
kepenyse, blužnyje, limfmazgiuose ir kitur. Terminas leukemia kilęs iš
graikų žodžių leukos, reiškiančio baltas, ir haema, reiškiančio
kraujas, vartojamas aprašant ligonius, turinčius didelį leukocitų kiekį.

EPIDEMIOLOGIJA

Ūminė
limfoblastinė leukemija dažniausiai vaikams iki 15 metų amžiaus pasitaikanti
leukemija, tačiau ja gali sirgti bet kokio amžiaus žmonės. Dažniau šia
leukemija serga geriau išsivysčiusiose šalyse, geresnę ekonominę padėtį
užimančių žmonių grupėse. Tai aiškinama mažesne ekspozicija bakterinėms
infekcijoms per pirmus vaiko gyvenimo metus.

Lietuvoje
per metus diagnozuojama apie 40 naujų lėtinės mieloleukemijos atvejų. 50%
pacientų yra darbingo amžiaus – jaunesni nei 60 metų. Apie 90% Lietuvos
pacientų liga nustatoma pradinėje lėtinėje stadijoje. Šiuo metu Lietuvoje yra
apie 200 sergančiųjų lėtine mieloleukemija. Deja, tik apie 60 pacientų (30%)
gauna modernų lėtinės mieloleukemijos gydymą imatinibu.

Paciento,
sergančio lėtine limfoleukemija, pirmos eilės giminės turi tris kartus didesnę
tikimybę susirgti šia liga nei kiti žmonės. Lėtine limfoleukemija dažniausiai
serga vyresnio amžiaus žmonės. Susirgimo dažnis nuo mažiau nei vieno naujo
ligos atvejo 100 000 gyventojų iki 35 metų amžiaus ribos didėja iki 30 naujų
atvejų 100 000 gyventojų, sulaukusių 85 metų ir vyresnių.

LIGOS
PRIEŽASTYS IR EIGA

Leukemijos
metu pažeidžiami kaulų čiulpai, sumažėja normalių hematopoetinių ląstelių
gamyba ir funkcija. Kraujyje pakinta jų skaičius ir atsiranda nesubrendusių
ląstelių formų. Leukemijų etiologija – genų mutacija – tai įgytas
normalaus geno pakitimas. Manoma, kad tam gali turėti įtakos:

•           jonizuojanti
radiacija,

•                    cheminės medžiagos
(benzenas, naftos perdirbimo produktai),

•                    chemoterapija,

•                    kai kurie virusai (HTLV-1).

Tiksli
leukemijų priežastis nežinoma. Rizikos veiksniai kartu su genetiniu polinkiu
pakeičia branduolio DNR ir leukeminė ląstelė nesugeba subręsti. Leukeminiai
blastai ir pirmtakės ląstelės pripildo kaulų čiulpus ir verčia normalių
ląstelių vešėjimą sustoti – atsiranda pancitopenija (visų kraujo ląstelių
kiekio sumažėjimas).

1975
m., prancūzų, amerikiečių, britų mokslininkai sudarė leukemijų klasifikaciją,
kuri remiasi ląstelių struktūra, skaičiumi, genetika, paviršiaus žymeklių
nustatymu ir histocheminiu dažymu.

Leukemijos
klasifikuojamos:

1.                   pagal tai, iš kokio
hemopoezinio (kraujodaros) audinio kilusios, į mieloidinės ir limfoidinės
kilmės (mieloleukemija ir limfoleukemija),

2.                   pagal jų trukmę – į ūmines ir
lėtines. Ūminės ir lėtinės leukemijos klasifikuojamos atsižvelgiant į
vyraujančių ląstelių rūšį ir navikinių ląstelių substrato ypatybes.

KLINIKA

Visi
simptomai ir ligos klinika priklauso nuo leukemijos rūšies.

Simptomai
susiję su kaulų čiulpų slopinimu:

  •                    dėl anemijos – greitas
    nuovargis
  •                    dėl trombocitopenijos – ilgalaikis
    kraujavimas susižeidus
  •                    odoje atsirandančios
    kraujosruvos (mėlynės) ar petechijos (smulkūs melsvi taškeliai), odos blyškumas
  •                    dėl infekcijos – karščiavimas
  •                    dėl anoreksijos krenta
    svoris, nyksta raumenys, sunkėja rijimas
  •                    pykinimas ir vėmimas.

Klinikiniai
ligos simptomai:

•           padidėja
kepenys, blužnis

•                    dažni neuralginiai požymiai

•                    padidėję limfiniai mazgai

•                    karščiavimas be aiškios
priežasties

•                    galvos skausmai be aiškios
priežasties

•                    rankų, kojų ir strėnų
skausmai

•                    dusulys fizinio krūvio metu.

Dažniausiai
žmogus, susirgęs ūmine leukemija, pradeda skųstis bendru silpnumu, jam pakyla
temperatūra (kai kuriems karštis ilgai laikosi per 38oC). Karščiavimą
silpnai veikia įprastiniai vaistai, naudojami temperatūrai mažinti.

Ligonis
gali jausti kaulų skausmus, pablogėja apetitas. Sergant mieloblastine
leukemija, pusei ligonių kraujuoja iš nosies, dantenų, savaime odoje atsiranda
smulkių mėlynių.

Neretai
žmogus į ligoninę guldomas dėl kitos sunkios infekcijos (pvz., sunkaus plaučių
uždegimo), kurios priežastis yra susilpnėjusi organizmo apsauginė reakcija dėl
ūminės leukemijos, kraujavimo.

Komplikacijų
būna įvairių – viena iš jų neatsparumas bakterinėms infekcijoms (dažni plaučių
uždegimai, odos pūliniai), pakitusių leukeminių ląstelių patekimas į galvos ir
nugaros smegenis (centrinę nervų sistemą) ir jų pažeidimas (neuroleukemija).

DIAGNOSTIKA

Diagnozei
nustatyti tiriamas kraujas ir kaulų čiulpai. Kraujo tyrimu nustatoma anemija,
trombocitopenija, nudažius specialiais dažais matomos blastinės ląstelės. Kaulų
čiulpų aspiratas atliekamas leukeminių ląstelių kiekiui ir morfologijai
įvertinti. Taip pat naudojamas tyrimas imunofenotipavimui ir chromosomų
įvertinimui. Kaulų čiulpų biopsija parodo, kiek liga išplitusi kaulų čiulpuose ir
kiek likę normalių kraujodaros ląstelių. Kaulų čiulpų tyrimai kartojami gydymo
veiksmingumui ir liekamajai ligai įvertinti. Minėti tyrimai padeda nustatyti
leukemijos rūšį, parinkti gydymo intensyvumą, trukmę ir vaistų derinius.

Lėtinė
mieloleukemija yra unikali tuo, kad turi specifinį genetinį žymenį (bcr-abl
geną turinčią Filadelfijos chromosomą), kurį molekuliniais metodais galima
aptikti kraujyje ir kaulų čiulpuose. Atliekant citogenetinius tyrimus, galima
nustatyti Filadelfijos (Ph+) chromosomą turinčią ir šios chromosomos neturinčią
ūminę limfoblastinę leukemiją. Ph+ leukemija retai pasitaiko vaikams, tačiau
suaugusiems nustatoma apie 25–30% atvejų. Ši leukemija lemia blogesnę ligos
prognozę ir reikalauja intensyvesnio gydymo.

Paprastai
lėtinę limfoleukemiją galima nustatyti atlikus kraujo tyrimą. Nustatomas
padidėjęs leukocitų ir limfocitų kiekis. Esant vėlesnei ligos stadijai gali
būti sumažėjęs trombocitų ir eritrocitų kiekis. Kaulų čiulpų aspiracija ir
biopsija dažniausiai atliekamos prieš pradedant gydymą, vėliau gali būti
kartojamos gydymo veiksmingumui įvertinti.

GYDYMAS

Intensyviai
taikant citostatinę (ląstelių naikinimo) terapiją, daugumai ligonių leukemija sustabdoma.
Jos požymiai kraujyje ir kaulų čiulpuose išnyksta, t.y. pasiekiama remisija, kuri
gali trukti labai įvairiai: nuo mėnesio iki kelių metų (priklauso nuo
leukemijos tipo, ligonio amžiaus, gydymo schemos. Po kurio laiko, ligos
požymiai gali pasikartoti.

Ligonius,
sergančius lėtine limfoleukemija, gydo hematologai. Kol kas lėtinė limfoleukemija
– neišgydoma liga. Gydymo tikslai yra:

  •                    sulėtinti navikinių limfocitų
    augimą
  •                    pagerinti žmogaus savijautą
    ir palaikyti gerą gyvenimo kokybę
  •                    padėti išvengti infekcinių
    komplikacijų  pacientams, kurių liga
    progresuoja ir kuriems reikalinga pradėti gydymą, skiriama chemoterapija ir monokloniniai
    antikūnai.

PROFILAKTIKA

Profilaktika
susideda iš rizikos veiksnių vengimo, tačiau konkrečių priemonių dar nėra.