Dengė karštligė

APIBRĖŽIMAS

Dangė karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga.

 Pastaraisiais
dešimtmečiais išaugo pranešimų apie užregistruotus Denge infekcijos
atvejus asmenims, kurie gyveno Pietryčių Azijoje, Indijos subkontinente,
Pietų Amerikos žemyne, Karibų jūros salose ir Afrikoje (nuo 2 % 1999 m.
iki 16 % 2005 m.). Literatūros duomenimis, Denge infekcija yra antra po
maliarijos dažniausiai pasitaikanti grįžusių keliautojų
hospitalizacijos ir/ar karščiavimo priežastis.

EPIDEMIOLOGIJA

Daugiausiai
Denge infekcijos atvejų registruojama Pietryčių Azijoje, Amerikoje ir
Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Nustatomas sergamumo pakilimas
liūčių laikotarpiu. Kai kuriose vietovėse pastebėtas tokių laikotarpių
pailgėjimas. Per paskutinius dešimtmečius Denge karštligė labiausiai
paplitusi Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros
salose, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje,
Paragvajuje ir kt.). 1981 m. Kuboje užregistruota didelė Denge
karštligės epidemija. Nuo 2003 m. 24-ose Amerikos žemyno šalyse ligos
atvejai registruojami sausio-gegužės mėnesiais. Tai sutampa su liūčių
laikotarpiu daugelyje ligos apimtų šalių. Vietinės kilmės Denge
karštligės atvejai Europos Sąjungos šalyse neregistruojami.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Ligos sukėlėjas – Denge virusas turi 4 serotipus. Pagrindinis infekcijos šaltinis – žmonės ir

 beždžionės. Virusas žmogui perduodamas transmisiniu būdu, jį ypač platina Aedes aegypti uodai.

 Užsikrėtęs žmogus virusą gali perduoti karščiavimo periodo pabaigoje, kai uodas prisisiurbia kraujo.

Denge
virusas priklauso Flaviviridae šeimai. Skiriamos 4 serologinės
padermės, kurios gali sukelti klasikinę Denge karštligę, sunkesnę formą –
Denge hemoraginę karštligę ir Denge šoko sindromą.

KLINIKA

Po
3–14 dienų inkubacinio laikotarpio liga pasireiškia 3–5 dienas
trunkančiu karščiavimu, galvos, sąnarių, pykinimu ir vėmimu, raumenų ir
sąnarių skausmais, brachialgija, dėl kurios pacientas atrodo
nenatūraliai sustingęs, iš čia ispaniškas pavadinimas „dinguero“. Po
trijų ar keturių dienų gijimo laikotarpio simptomai vėl pasikartoja.
Esant sunkesnei formai (Denge hemoraginei karštligei) ligonis
karščiuoja, kraujuoja. Dar sunkesnė ligos forma yra Denge šoko
sindromas. Mirštamumas nuo šios ligos gali siekti 6–30 %.

DIAGNOSTIKA

Ūmus karščiavimas 2-7 dienas ir 2 ar daugiau šių požymių: galvos, raumenų, sąnarių skausmas, bėrimas,

 kraujosruvos, leukopenija.

Laboratoriniai Denge karštligės diagnozės kriterijai (vienas ar daugiau požymių);:

                      1. Denge viruso išskyrimas iš kraujo serumo, plazmos, leukocitų ar autopsijos bandinių;

                     
2. Keturgubas ar daugiau IgG ir IgM antikūnų poriniuose kraujo serumo
bandiniuose augimas prieš vieną ar daugiau Denge viruso antigenų;

                     
3. Denge viruso antigenų nustatymas autopsijos bandiniuose
imunohistoheminiu ar imunofluarescenciniu metodais bei kraujo serume
ELISA metodu;

                      4. Denge viruso
nukleininės rūgšties nustatymas autopsijos, kraujo serumo ar nugaros
smegenų skysčio bandiniuose PGR metodu;

Denge karštligės atvejo klasifikavimas:

                      1. galimas: klinikinį Denge karštligės apibūdinimą atitinkantis atvejis;

                     
2. tikėtinas; klinikinį Denge karštligės apibūdinimą atitinkantis
atvejis ir vienas ar daugiau šių kriterijų:

 teigiama serologija (hemagliutinacijos slopinimo reakcijos titras ≥1280, atitinkamas IgG

 titras
ELISA metodu, ar teigiamas IgM antikūnų testas ūmiame ligos ar
rekonvalescencijos laikotarpyje); epidemiologiniai duomenys (toje
pačioje vietoje yra daugiau nustatytų Denge karštligės

 atvejų);

                     
3. patvirtintas: klinikinį Denge karštligės apibūdinimą atitinkantis
atvejis, patvirtintas laboratoriniais tyrimais.

Denge hemoraginės karštligės apibūdinimas.

                     
1. Tikėtinas ar patvirtintas Denge karštligės atvejis ir kraujavimas su
vienu ar daugiau požymiu: kraujavimas gleivinėje, skrandyje, žarnyne,
infekcijos vietoje ir kt.

 petechijos ir raudonė

 ir sumažėjęs trombocitų skaičius (100 000 ar mažiau mm3)

 ir padidėjęs kapiliarų pralaidumas:

 20 ir daugiau proc. sumažėjęs hematokritas

 plazmos nutekėjimo požymiai (skystis pleuros, pilvo ruimo ertmėje, hipoproteinemija)

GYDYMAS

Nėra
jokio gydymo, išskyrus simptominį. Vartojami karštį mažinantys vaistai,
bet negalima skirti aspirino ir salicilatų, nes jie gali sukelti
kraujavimą į skrandį. Temperatūrą mažina paracetamolis ir paciento
ventiliacija, šaltas dušas. Skiriama rehidratacija įprastiniais
tirpalais. Jeigu yra hemoraginė forma, pacientas guldomas į
intensyviosios terapijos skyrių ir skiriamas simptominis gydymas.

PROFILAKTIKA

Asmenims,
sirgusiems šia liga, susidaro imunitetas tik prieš tą viruso padermę,
kuri sukėlė ligą. Skiepų nuo šios ligos nėra. Nėščios moterys, vaikai
iki 12 metų ir asmenys su sunkiomis lėtinėmis ligomis, prieš vykstant į
kelionę, turi konsultuotis su šeimos gydytoju, kad įvertintų riziką ir
gautų rekomendacijas apie individualias apsaugos priemones.

Keliaujantiems į endemines šalis patariama:

1.naudoti
priemones, apsaugančias nuo uodų (insekticidais apdorotą tinklą lovai
apgaubti, impregnuotą pyretroidu spiralę deginti naktį, išpurkšti
insekticidais tamsias patalpų vietas, naudoti uodus atbaidančias
medžiagas);

2.vaikams iki 3 mėnesių nerekomenduojama naudoti uodus
atbaidančias medžiagas, patariama naudoti insekticidais apruoštus
tinklelius lovoms;

3.apsirengti šviesiais, ilgomis rankovėmis ir
kojas dengiančiais rūbais, ypač tuo laikotarpiu, kai uodai būna
labiausiai aktyvūs (anksti ryte ir vėlai vakare);

4.grįžus iš
kelionės 3–14 dienų laikotarpyje pajutus ligos požymius (karščiavimas,
bėrimas, galvos, raumenų skausmai ir kt.), kreiptis į šeimos gydytoją ir
informuoti apie buvusią kelionę.