Asfiksija

APIBRĖŽIMAS

Uždusimas,
arba asfiksija (lot. asphyxia) – tokia fiziologinė būklė, kai dėl
kliūties kvėpavimo takuose ir sutrikus oro patekimui į plaučius, iškyla
grėsmė gyvybei. Uždusimo priežastys gali būti staigus kaklo užveržimas
kilpa (smaugimas), svetimkūnio patekimas, balso stygų spazmai, taip pat
krūtinės ląstos, ypač plaučių, užspaudimas griūvant pastatui, transporto
priemonei, per avariją. Uždusimo metu pažeidžiami kvėpavimo takai,
atsiranda kliūtis orui patekti į plaučius ir toliau į kraują, organizmui
pradeda trūkti deguonies.

EPIDEMIOLOGIJA

Nėra tokių epidemiologinių duomenų.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Uždusimo
priežastys gali būti staigus kaklo užveržimas kilpa (smaugimas,
pasikorimas), svetimkūnio patekimas, užspringimas, balso stygų spazmai,
trūkstant aplinkoje deguonies, apsinuodijus kvėpavimą trikdančiais
nuodais, taip pat krūtinės ląstos, ypač plaučių, užspaudimas griūvant
pastatui, transporto priemonei, per avariją. Uždusimo priežastimi gali
būti ir kvėpavimo bei kraujo apytakos reguliavmo centrų sutrikimas
pailgosiose smegenyse. Taip uždūstama apsinuodijus, išsiliejus kraujui į
smegenis. Žmogus gali uždusti ir nuo užkritusio liežuvio arba įkvėpęs
vėmalų į plaučius.

Gali būti naujagimio asfiksija – tai tokia
gimusio naujagimio būklė, kai esti sutrikęs kvėpavimas (nekvėpuoja/
netolygiai trūkčiojančiai įkvepia), tuo tarpu širdies veikla normali
(tik kartais sutrikusi). Deguonies stoką vaisiui ir naujagimiui sukelia:

• Deguonies stoka motinos organizme (dėl ligų/ intoksikacijos);
• Sutrikusi gimdos, placentos, virkštelės kraujagyslių kraujotaka;
• Sutrikęs naujagimio kvėpavimas;
• Sutrikęs deguonies pernešimas naujagimio organizme.
• Gan dažnai naujagimio hipoksija yra vaisiaus hipoksijos tąsa.

KLINIKA

Švokščiantis
kvėpavimas, kosulys, dusulys, odos spalvos pakitimas. Tai dažniausiai
būna vietinė ar bendrinė cianozė – pamėlynavimas apie lūpų kampučius –
pirminis ženklas.

DIAGNOSTIKA

Sprendžiama iš klinikinių simptomų, anamnezės.

GYDYMAS

Ištikus
uždusimui nedelsiant reikia nustatyti priežastį ir ją šalinti.
Pasikorusį reikia išimti iš kilpos, užkritus liežuviui arba esant
sąmonės netekimui, guldyti tokioje padėtyje, kad prieitų grynas oras,
imtis kitų gaivinimo priemonių.

Nukentėjusiajam dūstant,
nedelsiant reikia nustatyti priežastį ir ją šalinti. Atverti kvėpavimo
takus, paguldyti nukentėjusįjį ant nugaros. Nukentėjusiojo smakrą suimti
dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu, o kairę ranką uždėti ant
paciento kaktos ir galvą atlošti taip, kad tarp apatinio žandikaulio ir
kaklo susidarytų bukas kampas. Patikrinti ar gulint ant nugaros
neužkrito liežuvis ir neužspaudė kvėpavimo takų, taip pat ar nėra
svetimkūnių, dantų protezų, gleivių, skrandžio turinio likučių, kraujo
krešulių ir kt. Jei yra, įkišti rodomąjį pirštą į burną ir kablio formos
judesiu juos pašalinti. Patikrinti ar nukentėjusysis kvėpuoja (ausį
priartinti prie nukentėjusiojo burnos, klausytis ar yra kvėpavimo
garsas, pajausti šilumą, o akimis stebėti ar juda krūtinės ląsta).
Stebėti ne ilgiau kaip 10 sekundžių. Jei kvėpavimo požymių nėra, atlikti
dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą. Jei nukentėjusysis
neatsigauna – derinti aukščiau aprašytus veiksmus su dirbtiniu
kvėpavimu, išoriniu širdies masažu ir kviesti greitąją medicinos
pagalbą.

PROFILAKTIKA

Nėra.