Reumatas

Vieningos reumatinių ligų klasifikacijos nėra, nes nėra universalių požymių, pagal kuriuos tokia klasifikacija būtų įmanoma. Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje skeleto–raumenų sistemos ir jungiamojo audinio ligos sugrupuotos pagal pažeidimo lokalizaciją: artropatijos, dorsopatijos, sisteminės jungiamojo audinio ligos, minkštųjų audinių ligos, osteopatijos ir chondropatijos. Laikantis šio principo, vienoje grupėje atsiduria skirtingos patogenezės požiūriu, pvz., uždegiminės ir neuždegiminės ligos, trauminiai pažeidimai. Be to, ir pats „-patijos“ terminas yra labai nekonkretus.

Reumatas geriau suprantamas, apibūdinus pagrindines reumatinių ligų grupes.

Sąnarių ir stuburo uždegimai klasifikuojami pagal etiopatogenezę: neaiškios etiologijos lėtiniai autoimuniniai (reumatoidinis artritas, ankilozinis spondiloartritas), sukelti infekcijos (septiniai ir reaktyvūs aseptiniai artritai), sukelti mikrokristalų (podagra, chondrokalcinozė) artritai.

Degeneracinės sąnarių ir stuburo ligos: artrozė, osteochondrozė. Sąnarių skausmą, deformacijas nulemia kremzlės pokyčiai, kaulo hiperplazija, hiperostoze. Uždegimas nėra pagrindinis patogenezinis mechanizmas.

Sisteminės jungiamojo audinio ligos: raudonoji vilkligė, sklerodermija, dermatomiozitas. Polisisteminis autoimuninis uždegimas, pažeidžiami įvairūs vidaus organai, oda, raumenys, sąnariai. Būdingi autoantikūnai, imuniniai patogenetiniai procesai gana skirtingi – hipokomplementemija ir imunokompleksinis uždegimas vilkligės atveju, kolageno hiperprodukcija, endotelio proliferacija, jungiamojo audinio fibrozė – sklerodermijos metu.

Sisteminiai vaskulitai: kraujagyslių uždegimai, su kraujagyslių spindžio okliuzija, aplinkinių audinių nekroze. Priežastis nežinoma, patogenezė autoimuninė. Pagal pažeistų kraujagyslių spindį skiriami stambiųjų kraujagyslių vaskulitai (aortos ir jos šakų – temporalinis, Takayasu arteritai); vidutiniųjų kraujagyslių (inkstų, mezenterinės, vainikinės – mazginis poliartertitas); smulkiųjų kraujagyslių(Vegenerio granulomatozė, Schonlein–Henoch sindromas).

Periartikulinių audinių ligos: bursitai, tendinitai, panikulitai. Jie būna ūminiai arba lėtiniai, dėl audinių mikrotraumatizacijos, degeneracinio pobūdžio pokyčių. Kartais periartritus sukelia ir infekcija, pvz., bakterinis bursitas.

Kaulų ligos pasireiškia kaulų trapumu ir polinkiu lūžti (osteoporozė, osteomaliacija – sisteminės skeleto ligos, kurias sukelia mineralų ir kaulinio audinio apykaitos sutrikimai) arba skleroziniais pokyčiais, kaulų masės padidėjimu (paveldimi – osteopetrozė), arba aseptine nekroze, sukeliami lokalaus kraujotakos sutrikimo.

Įgimtos judėjimo atramos sistemos ligos: hipermobilumo sindromas, skeleto displazijos.

Čia paminėtos tik dažniausios ligos, iš tiesų reumatologijai priskiriama daugiau kaip 100 įvairių nozologinių vienetų. Be to, skeleto–raumenų sistemos pažeidimo simptomais gali pasireikšti nereumatinės ligos, pvz., kaulų skausmai, sergant išplitusiu vėžiu, arba sąnarių skausmai, sergant infekcine liga.

Reumatas svarbus savo paplitimu, nepalankia įtaka neįgalumo rodikliams, didžiule socialine ir ekonomine žala visuomenei. Pavyzdžiui, artrozė yra labiausiai paplitusi sąnarių liga, jos simptomus jaučia dauguma vyresnio amžiaus žmonių. Milijonams pacientų išsivysčiusiose šalyse kasmet diagnozuojama osteoporozė, o netrauminio kaulų lūžio rizika vyresnėms nei 50 metų moterims siekia 40 proc. Beveik pusei pacientų, kuriems diagnozuojama lėtinė reumatinė liga, išsivysto didesnio arba mažesnio laipsnio funkcijos sutrikimas, kuris sukelia neįgalumą. Sisteminės jungiamojo audinio ligos, vaskulitai grėsmingi gyvybiškai svarbių organų pažeidimu.