Preeklampsija

Preeklampsija

 

APIBRĖŽIMAS

Preeklampsija – daugiasisteminė patologija, kuri gali
atsirasti po 20 savaičių nėštumo. Ji paprastai susijusi su padidėjusiu
kraujospūdžiu, proteinurija bei edema.

EPIDEMIOLOGIJA

3
– 10 proc. nėštumų komplikuojasi preeklamsija, o eklampsija pasireiškia
1 iš 2000 nėščiųjų. Tai pagrindinė perinatalinio mirtingumo ir
sergamumo priežastis. Traukuliai gali ištikti prieš gimdymą, jo metu ar
po gimdymo. Per metus pasaulyje nuo eklampsijos žūva apie 50 tūkstančių
moterų.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Preeklampsija
– tai specifinis su nėštumu susijęs grėsmingas motinos ir vaisiaus
sveikatai klinikinis sindromas. Jam būdingas daugelio organizmo sistemų
sutrikimas, hipertenzija po 20 savaičių nėštumo bei proteinurija.

Preeklampsijos rizikos faktoriai:

  • Nėščiųjų amžius: iki 15–20 metų arba 40–45 metų.
  • Pirmasis nėštumas.
  • Daugiavaisis nėštumas.
  • Genetinis paveldimumas (autosominis recesyvinis).
  • I arba II tipo cukrinis diabetas. Preeklampsijos dažnis gali siekti net
    20 proc. ir statistiškai patikimai dažnėja sunkėjant cukrinio diabeto
    eigai.
  • Lėtinė hipertenzija.
  • Inkstų ligos.
  • Buvusi preeklampsija (gali kartotis 10–15 proc. Nėščiųjų).
  • Dirbtinis apvaisinimas gimdoje, ypač apvaisinimas donoro sperma preeklampsijos riziką didina 2–3 kartus.
  • Socialinė padėtis (ypač dažnėja preeklampsija blogai besimaitinančioms nėščiosioms).
  • Rasė (JAV preeklampsijos dažnis tarp baltaodžių 5–10 proc., tarp
    juodaodžių – 15–20 proc.; tai būdinga tik pirmąkart gimdančioms
    moterims).
  • Rečiau minimi: tėvų vyresnis amžius, nėščiųjų
    antsvoris, ilgesni intervalai tarp gimdymų, gimdymas žiemą (gruodžio
    mėn.), kolagenozės.

Patofiziologija nėra visiškai ištirta, tačiau
daugiausia siejama su placentos kraujotakos sutrikimais, su jos išemija
dėl nepakankamos trofoblastų invazijos į motinos spiralines arterijas.
Dėl to šių arterijų diametras reikiamai nepadidėja ir neužtikrinamas
normalus kraujo pritekėjimas į placentą.

Preeklampsijos
patogenezėje svarbus vaidmuo tenka trombocitams. Jų koncentracija
sumažėja dėl trumpesnio jų išgyvenamumo bei padidėjusio sunaudojimo,
susijusio su nedidelio laipsnio diseminuota intravazaline koaguliacija.

Komplikacijos
yra retos, tačiau pavojingos: kraujosrūvos smegenyse, diseminuota
intravazalinė koaguliacija (būklė, kai kraujas sukreša „gabaliukais“
kraujagyslėse), placentos atšoka. Prognozė priklauso nuo asmeninių
ligonės ypatybių, nėštumo laiko, gydymo skubumo ir adekvatumo,
komplikacijų. Dažniausiai pavyksta išgelbėti ir nėščiąją, ir naujagimį,
tačiau, kaip ir visos ekstremalios būklės, ši gali būti neprognozuojama.

KLINIKA

Preeklampsija (nėščiųjų hipertenzija su proteinurija) gali būti lengva ir sunki.

Lengvos preeklampsijos požymiai: 

  • AKS padidėjimas atitinka hipertenzijos kriterijus, bet diastolinis AKS mažesnis nei 110 mm Hg;
  • proteinurija ≥ 1+ ar > 300 mg per 24 val.

Sunkios preeklampsijos požymiai: 

  • arterinis kraujo spaudimas > 160/110 mm Hg;
  • proteinurija > 5g per 24 val. (ar ³ 3+);
  • galvos skausmas, regėjimo sutrikimai, epigastriumo ar dešiniojo pašonkaulio skausmai; 
  • HELLP sindromas (hemolizė, padidėjęs kepenų fermentų kiekis, trombocitopenija);
  • oligurija < 500 ml per 24 val.;
  • plaučių edema.

Preeklampsija
pasireiškia hipertenzija (arterinio kraujospūdžio pakilimas),
proteinurija ( baltymų atsiradimas šlapime) su arba be patologinės
edemos. Hipertenzija diagnozuojama, kai po 20 nėštumo savaitės dukart
matuojant arterinį kraujo spaudimą ( su 4-6 valandų pertrauka)
sistolinis spaudimas būna didesnis už 140 mmmHg, o diastolinis didesnis
už 90 mmHg. Proteinurija diagnozuojama, kai paros šlapime randama 300mg
baltymo. Taip pat preeklampsijai būdinga oliguria, mažiau nei 500ml
šlapimo per parą; pastovus galvos skausmas, regėjimo sutrikimai,
cianozė, plaučių edema, trombocitopenija, pilvo skausmas, sumažėjęs
vaisiaus augimas, mažai vaisiaus vandenų, pablogėję kepenų funkcijos
rodikliai. Moteris skundžiasi silpnumu, dusuliu, atsiranda viso kūno
edemos.

DIAGNOSTIKA

Diagnozė nustatoma
remiantis klinikiniais požymiais, baltymo kiekiu šlapime, kraujo,
biocheminiais tyrimais (inkstų, kepenų funkcijos rodikliai). Būtina
sekti vaisiaus judesius, virkštelės kraujotaką, tirti vaisių echoskopu.

Kelis
kartus per dieną matuojamas pulsas ir arterinis kraujospūdis abiejose
rankose (pavojingas 140/90 mm Hg ir didesnis), suvartotų skysčių kiekis,
į atskirą indą renkamas paros šlapimas ir matuojamas jo kiekis
(pavojinga 900-500 ml ir mažiau šlapimo per parą), ištiriamas baltymo
kiekis paros šlapime. Atliekamas bendras kraujo tyrimas (randamas
sumažėjęs hemoglobino, hematokrito, trombocitų kiekis), biocheminis
kraujo tyrimas (randamas sumažėjęs baltymų kiekis, sutrikusi elektrolitų
K, Na, Ca, Cl pusiausvyra, dėl inkstų funkcijos sutrikimo gali būti
padaugėję šlakų – šlapalo ir kreatinino), ištiriamas kepenų fermentų
aktyvumas (gresiant komplikacijoms jis padidėja), kraujo krešumo
rodikliai.

GYDYMAS

Sunki preeklampsija ir
eklampsija – tai ekstremalios būklės akušerijoje. Būtina kuo greičiau
guldyti ligonę į ligoninę. Taikomas gydymas:

  • Griežtas gulimas režimas;
  • Intensyvi terapija – širdies veiklos, kvėpavimo užtikrinimas.
  • Kraujospūdžio mažinimas (labetololis, hidralazinas, nifedipinas). Lengvos preeklampsijos metu skiriama metildopa.
  • Pasireiškus traukuliams, jie slopinami magnio sulfatu, diazepamu.
  • Sunkios preeklampsijos metu 2 – 3 parų bėgyje atliekamas gimdymo sužadinimas arba Cezario pjūvio operacija.

Lengvos preeklampsijos metu skiriamas aspirinas, vitaminai C ir E (manoma, kad jie padeda išvengti sunkios preeklampsijos).

PROFILAKTIKA

Nėra
žinoma kaip apsisaugoti nuo preeklampsijos. Geriausias būdas išvengti
preeklampsijos komplikacijų reguliarus nėštumo sekimas, arterinio
kraujospūdžio matavimas, šlapimo tyrimas.