Šlapimo rūgšties koncentracijos padidėjimas kraujyje, kai nėra jokių simptomų, vadinama sbesimptome hiperurikemija. Įprasta, kad podagrinio artrito priepuoliai išsivysto asmenims, kuriems prieš tai ilgą laiką (metus ar net dešimtmečius) tęsėsi besimptomė hiperurikemija. Šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija nustatoma 5–30 proc. gyventojų. Deja, koks procentas žmonių Lietuvoje serga hiperurikemija, nėra žinoma. Vis dėlto padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija dar nereiškia, kad žmogus būtinai susirgs podagra. Tai tik rizikos veiksnys.

Apibendrinant įvairių autorių tyrimų rezultatus, galima teigti, kad podagra susergaapie 20 proc. asmenų, kuriems prieš tai buvo nustatyta hiperurikemija. Vadinasi, vidutiniškai keturi iš penkių asmenų, kuriems nustatyta hiperurikemija, niekada nesusirgs podagra. Tiesa, tai dar nereiškia, kad jie nėra didesnės rizikos grupėje, nes hiperurikemija siejama su rezistentiškumo insulinui atsiradimo etiopatogeneze, potencijuoja oksidacinio streso sukeltus kraujagyslinius atsakus. Gydytojams didžiausią problemą kelia asmenys, kuriems hiperurikemiją sukelia genetiškai nulemtas organizmo medžiagų apykaitos sutrikimas. Tuomet profilaktinės priemonės, tarp jų ir mažai purinų turinčių maisto produktų dietinis režimas, neduoda laukiamo efekto. Be to, esant pakitusiam genotipui, kuris skatina sintezuoti daugiau šlapimo rūgšties, galima skirti efektyvesnių vaistų, o kada hiperurikemiją lemia šlapimo rūgštį iš organizmo šalinimo fermentų genetiniai sutrikimai, profilaktinis gydymas mažiau efektyvus. Inkstuose šlapimo rūgštis išfiltruojama iš kraujo į pirminį šlapimą, tačiau vėliau apie 90 proc. jos reabsorbuojama atgal į kraują. Dažnai pasitaiko, kad tam pačiam žmogui yra ir padidėjusi šlapimo rūgšties gamyba, ir sutrikęs šalinimas, o tai lemia ypač didelę šlapimo rūgšties koncentraciją. Dėl to podagros priepuoliai tampa dažnesni ir skausmingesni, o pati liga sunkiau gydoma.Dėl hiperurikemijos atsiradusi inkstų akmenligė sukelia gerokai didesnę urikozurinių vaistų vartojimo riziką, nes juos vartojant didėja uratinės nefropatijos išsivystymo tikimybė. Be to, probenecidas neturėtų būti skiriamas cistinurija sergantiems ar penicilaminu gydomiems asmenims, nes didina cistino kiekį šlapime. Iki šlapimo rūgšties mažinančių vaistų eros uratinių akmenų buvo aptinkama tarp apie 20 proc. sergančiųjų podagra. Dažniausiai tai yra izoliuoti uratiniai akmenys, tačiau neretai pasitaiko ir mišrių,t. y. šerdinė dalis sudaryta iš uratų, o ant jos atsideda kalcio oksalatai ar kalcio fosfatai. Išskiriami keli uratinių akmenų susidarymo rizikos veiksniai:

•  Padidėjusi šlapimo rūgšties ekskrecija.
•  Sumažėjęs šlapimo tūris.
• Žemas šlapimo pH, kurioje šlapimo rūgštis išlieka nejonizuota, mažiau tirpi.JAV ir Europoje šlapimo rūgšties akmenys aptinkami tik 5–10 proc. iš visų šlapimotrakto akmenų, tačiau karšto klimato šalyse, kuriose žmonės mažiau išskiria šlapimo,o rūgštinė jo terpė skatina šlapimo rūgšties iškritimą į nuosėdas, siekia 40 proc. ir daugiau.Be to, uratų kristalai gali kauptis ne tik akmenų pavidalu, bet ir inksto intersticiumebei skatinti lėtinį uždegimą, įvairaus laipsnio fibrozę. Klinikiniai uratinės nefropatijos simptomai yra padidėjusi kreatinino koncentracija serume, blyškus šlapimosedimentas ir hiperurikemija, neatitinkanti inkstų nepakankamumo laipsnio.