Inkstų akmenligė

Inkstų akmenligė

 

APIBRĖŽIMAS

Inkstų
akmenligė – lėtinė urologinė liga, kuria susergama, kai geldelėse
susidaro konkrementų ir šie dirgina bei mechaniškai trikdo inkstus. Tai
akmenų susidarymas šlapimo takuose nusėdant šlapimo ingredientams.

EPIDEMIOLOGIJA

Iki
šiol buvo manoma, kad inkstų akmenligė (nefrolitiazė, urolitiazė ) yra
suaugusiųjų problema. Kai kuriais duomenimis, ja per savo gyvenimą
suserga apie 12 proc. žmonių. Tačiau dabar vis dažniau atkreipiamas
dėmesys, jog ši Iiga neaplenkia ir vaikų, o kai kuriuose geografiniuose
regionuose sergamumo rodikliai yra gana dideli. Pastebėta, jog šlapimo
pūslės akmenimis dažniau sergama Pietryčių Azijoje (Tailande,
Indonezijoje, Indijoje). Tai siejama su grūdinių kultūrų vyravimu ir
baltymų trūkumu maiste. Išsivysčiusiose Europos šalyse, JAV bei
Skandinavijos šalyse taip pat didėja sergamumas viršutinio šlapimo
trakto akmenlige ir dažniausiai tai siejama su medžiagų apykaitos
sutrikimais.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Yra kelios akmenų susidarymo teorijos:

1)
Kristalizacijos teorija, kuri teigia, kad esant persotintam šlapimui
susidaro kristalai, kurie sulimpa. Šlapimas yra polijoninis tirpalas,
jonų sąveika keičia įprastas tirpumo savybes – daugelio jonų tirpumas
šlapime didesnis nei vandenyje, todėl ir kristalizacijos proceso eiga
yra aktyvesnė.

2) Koloidų arba matricų teorija teigia, kad inkstų
išskirtos organinės medžiagos (uromukoidai) sudaro matricą, ant kurios
nusėda druskų kristalai ir sudaro akmens pagrindą.

3) Kristalų
inhibicijos teorija teigia, kad akmenys susidaro, kai trūksta natūralių
akmenų formavimosi inibitorių. Jie gali būti organiniai (pvz:
gliukoproteidai) ir neorganiniai (pvz: magnio jonai, cinkas, fosfatai).

Naujausia
inkstų akmenų susidarymo teorija yra kraujagyslinės kalcifikacijos
židinių teorija, kuria remiantis teigiama, kad dėl aterosklerozinių
pokyčių susidaro spenelių (papilų) smulkiųjų kraujagyslių kalcifikatai,
kurie vėliau skverbiasi į kanalėlio spindį ir, esant persotintam
šlapimui, virsta kristalizacijos branduoliais.

Inkstų akmenų susidarymo veiksnius galima skirstyti į:

  • Prereniniai veiksniai. Jie skirstomi į:

a)
Endogeniai – sutrikusi mineralų ir baltymų apykaita. Sutrikus baltymų
apykaitai gali daugėti šlapimo rūgšties kraujyje ir šlapime.

b)
Egzogeniniai. Šie veiksniai apima mitybą. Daug mėsos valgantiems žmonėms
gali išsivystyti hiperurikozurija – nuolatinis šlapimo persotinimas
šlapimo rūgštimi, o tai sudaro sąlygas susiformuoti šlapimo rūgšties
(uratiniams) akmenims. Žmonės, valgantiems daug oksalo rūgšties turinčio
maisto (rabarbarų, rūgštynių, šokolado, kakavos), didėja
hiperoksalurija, dė kurios susidaro kacio oksalato akmenys, jungiantis
oksalatams su kalciu.

  • Reniniai veiksniai – tai inkstų kanalėlių degeneraciniai pakitimai, atsiradę dėl inkstų kraujotakos sutrikimų.
  • Postreniai
    veiksniai. Šlapimui susitvenkus inkstuose dėl šlapimo tekėjimą iš
    inkstų trukdančių priežasčių (susiaurėjusių šlapimtakių, priešinės
    liaukos hiperplazijos – audinio tūrio didėjimas, pagausėjus ląstelių)
    greičiau išsiskiria druskos ir formuojasi akmenys.

Labai
įvairaus dydžio akmenys lokalizuojasi inkstų geldelėse, pirmiausia
taurelėse, kurios daugiau ar mažiau išsiplėtusios , šlapimtakiuose ir
šlapimo pūslėje.

Svarbiausia komplikacija šlapimo takų infekcija –
kylantis ūminis arba chroninis pielonefritas, kuris neretai
komplikuojasi hipertenzija. Nuolatinis epitelio pažeidimas ir jo
regeneracija sąlygoja navikinį augimą.

Mirties priežastis dažniausiai yra sepsinė gramneigiama bakterinė infekcija arba hipertenzijos komplikacijos.

KLINIKA

Kliniškai
pasireiškia inkstų diegliais – tai aštrus, spazmiškas skausmas. Skausmo
priepuoliai gali kartotis, mažėja darbingumas, ilgą laiką trunkant gali
prasidėti ir inkstų funkcijos nepakankamumas.

Dažniausi simptomai:

  • Pykinimas ir vėmimas
  • Kraujas šlapime
  • Skausmas nuo inksto plinta kirkšnies link
  • Jausmas, kad kažkas spaudžia skrandį, neleidžia pajudėti
  • Nuovargis, karščiavimas, prasta savijauta. 

Akmenligės pasekmės: pielonefritas, inkstų abcesas, nefrosklerozė, hidronefrozė su inkstų atrofija.

Svarbiausia
komplikacija šlapimo takų infekcija – kylantis ūminis arba chroninis
pielonefritas, kuris neretai komplikuojasi hipertenzija. Nuolatinis
epitelio pažeidimas ir jo regeneracija sąlygoja navikinį augimą.

Mirties priežastis dažniausiai yra sepsinė gramneigiama bakterinė infekcija arba hipertenzijos komplikacijos.

DIAGNOSTIKA

Jei
šlapime nuolat aptinkama kurios nors rūšies druskų, vadinasi yra didelė
inkstų akmenligės tikimybė. Infekcinį inkstų ar šlapimo latakų
(pielitą, pielonefritą) uždegiminį procesą patvirtina ne mažesnis kaip
50000 – 100 000 mikroorganizmų kieki 1 ml šlapimo.

Inkstų akmenligę padeda nustatyti inkstų sonoskopija, rentgenologiniai tyrimai.

Tikslią
akmenų sudėtį pavyksta nustatyti kristalografijos metodais, kai
ištiriamas pasišalinęs akmenukas, tačiau kasdieninėje praktikoje tai
retai taikoma.

GYDYMAS

Visų pirma gydytojas paskiria skausmą
malšinančių ir dieglius mažinančių vaistų. Tada raumenys
atsipalaiduoja, praeina mėšlungis ir jei akmuo nėra didelis gali
pasišalinti šlapinantis. Tačiau jei akmuo vis dėlto lieka šlapimo
takuose, tuomet sulėtėja šlapimo tėkmė ir šlapimo takuose pradeda
daugintis bakterijos. Dėl šių priežasčių gali būti pažeisti inkstai ir
ligonius kartais tenka operuoti ar atlikti litotripsiją.

PROFILAKTIKA

Svarbu
išvengti akmenligės pasikartojimo. Todėl reikia išgerti pakankamą
skysčių kiekį, riboti druską, baltymus maiste. Neretai šių priemonių
pagalba pakanka sumažinti akmenligės pasikartojimo tikimybę.