Perikarditas

Perikarditas


APIBRĖŽIMAS

Perikarditas – širdiplėvės uždegimas. Širdiplėvė yra uždaras maišas, kuris dengia širdį iš visų pusių ir vienu puse yra priaugęs prie širdies. Širdiplėvės ertmėje yra nedidelis kiekis skysčio (apie 50 ml.), kuris apsaugo širdį nuo traumų jai susitraukinėjant (širdis tarsi slydinėja tame skystyje, todėl mažėja audinių trintis). Taip pat apsaugo nuo infekcijos, kai yra greta esančių organų uždegimas (pavyzdžiui, plaučių uždegimas).


EPIDEMIOLOGIJA

Vyrai serga dažniau nei moterys, o suaugusieji dažniau nei vaikai.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Širdiplėvės uždegimą gali sukelti daugelis priežasčių:

1.      Infekcija. Perikarditą gali sukelti įvairios bakterijos (pvz., džiovos, arba tuberkuliozės), virusai (gripo, peršalimo);

2.      Padidėjęs šlapalo kiekis. Sergant lėtiniu inkstu nepakankamumu, organizme kaupiasi nuodinga medžiaga – šlapalas, kuri nuodija organizmą ir sukelia įvairių organų uždegimus;

3.      Įvairios reumatinės ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, reumatas);

4.      Įvairūs onkologiniai susirgimai (krūties, širdiplėvės);

5.      Krūtinės ląstos traumos;

6.      Gretimų organų infekcinės ligos (plaučių, tarpuplaučio);

7.      Perikarditas vystosi po miokardo infarkto, pirmąją savaitę arba po trijų savaičių dėl žuvusio širdies raumens vietoje pasigaminusių dirginančių medžiagų

Konstrikcinis  perikarditas (KP) yra lėtinio širdiplėvės uždegimo padarinys. Konstrikcija (suveržimas) sunkina skilvelių prisipildymą ir sutrikdo skilvelių funkciją, todėl pacientai dažnai būna neįgalūs. 

Dažniausios KP priežastys  yra:

  • idiopatinis ar virusinis (šiuo metu yra labiausiai paplitę vakarų pasaulyje);
  • taikyta tarpusienio organų radioterapija;
  • atliktos širdies operacijos, kateterinės procedūros, buvęs hemoperikardas;
  • tuberkuliozinis (vis dar išlieka dažna KP priežastis tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose pasaulio šalyse);
  • kitos: inkstų funkcijos nepakankamumas gydant hemodialize, grybinis, parazitinis perikarditas, navikinė širdiplėvės infiltracija, jungiamojo audinio ligos.
  • Konstrikciją sukelia  padidėjęs diastolinis spaudimas, kuris susilygina  su visų širdies ertmių ir plaučių  kapiliarų spaudimu.
  • Hemodinamikos pokyčiai:
  • Ankstyvas greitas diastolinis prisipildymas dėl padidėjusio veninio spaudimo.
  • Prieširdžių ir skilvelių spaudimas ankstyvos diastolės metu susilygina, todėl dešiniojo prieširdžio, dešiniojo skilvelio, plaučių arterijų bei kapiliarų spaudimo kreivėse matomas gilus “y” diastolės metu.
  • Veninė kraujotaka iš tuščiosios venos į dešinįjį prieširdį greitėja ankstyvosios diastolės metu ir yra didesnė nei sistolės metu.
  • Įkvėpimo metu sisteminis veninis kraujospūdis ir dešiniojo prieširdžio spaudimas nemažėja, todėl veninė tėkmė į dešinįjį prieširdį nedidėja. Kusmaulio  simptomas nurodo veninio  kraujospūdžio padidėjimą   įkvėpus. 

Perikarditas yra skirstomas į:

ñūminį perikarditą, kuris gali būti sausasis, t.y., širdiplėvės ertmėje skysčio nedaugėja, o dėl uždegimo sudirgę lapeliai trinasi vienas į kitą ir sukelia skausmą; ir šlapiasis, kai širdiplėvėje susikaupia skysčio, tada sudirginti lapeliai skysčio atitolinami vienas nuo kito, ir skausmas išnyksta. J

ñlėtiniu perikarditu su širdies suspaudimu vadinamas lėtinis procesas, kai širdiplėvės ertmė išsitampo ir joje gali susikaupti net 3 litrai skysčio. Kraujas pradeda kauptis venose, gali atsirasti kojų tinimai, padidėti pilvas. Kai kada širdiplėvėje nesikaupia skystis, o širdiplėvės lapeliai suauga, ir tai irgi trukdo širdžiai dirbti, širdis „nebeslysta”. Lapeliai gali sukalkėti, o tai savo ruožtu dar pasunkina širdies darbą – širdis tarsi atsiduria šarvuose.


KLINIKA

Perikardito klinika skiriasi priklausomai nuo jo stadijos. Fibrininiam perikarditui būdingas skausmas širdies plote, plintantis į kairįjį petį, kaklą, nugarą, sustiprėjantis įkvėpiant, kosint, keičiant kūno padėtį. Tarp širdiplėvės lapelių besikaupiant skysčiui, pakenktų lapelių trynimasis sumažėja, todėl skausmas irgi sumažėja ar visai išnyksta. Bendra būklė gali pablogėti - atsiranda bendras silpnumas, dusulys, sausas kosulys. Perikardo ertmėje susikaupus daug skysčio, labai apsunkinamas širdies darbas, todėl ištinka šokas - krenta kraujo spaudimas, pasidaro silpna, sutrinka sąmonė.
Užsitęsus uždegiminiams procesams, širdiplėvė sustandėja, susidaro sąaugos, perikarditas pereina į lėtinį. Dėl nepakankamo elastingumo labai apsunkinamas širdies darbas, vystosi širdies nepakankamumas.


DIAGNOSTIKA

Diagnozę nustatyti padeda simptomai, eiga, specifiniai pokyčiai elektrokardiogramoje, krūtinės ląstos rengenologinis tyrimas (tačiau ne visais atvejais), širdies echoskopinis tyrimas, kraujo tyrimas (tai liudija kai kurie nespecifiniai uždegiminiai pokyčiai). Kai kada tam, kad nustatytume priežastį, sukėlusią perikarditą, tenka atlikti perikardo punkciją, t.y., su specialia adata įduriama į širdiplėvės ertmę ir ištraukiamas skystis tyrimams.


GYDYMAS

Priklausomai nuo klinikos, taikomas atitinkamas gydymas:
                      - nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (slopina uždegimą ir mažina skausmą);
                      - antibiotikai (jei įtariama ar nustatyta infekcinė perikardito kilmė);
                      - gliukokortikoidai (skiriami neinfekcinio perikardito metu, stipriai slopina uždegimą);
                      - perikardo punkcija ar perikardo ertmės drenažas (pašalinamas tarp lapelių susikaupęs skystis);
                      - operacinis perikardo pašalinimas (konstrikcinio perikardito atveju).


PROFILAKTIKA

Reikia tinkamai gydyti peršalimo ligas, plaučių uždegimą ir t.t. Specifinės profilaktikos nėra.