Kai stringa žodžiai tarsi ašakos 1

2010-07-03
Siųsti draugui
Teksto dydis + -
Kai stringa žodžiai tarsi ašakos, vaiko psichologija,stresas,ligos

Visi esame girdėję istorijų, kai po galvos traumos ar išsigandęs vaikas pradėjo mikčioti. Iš tiesų patirta baimė, stresas - tik paskutinis lašas, perpildęs taurę. Apie tai, kodėl paveldėtą polinkį mikčioti turintis mažylis kalbėdamas pradeda užsikirsti, kaip jam padėti, pasakoja logopedė Gintara Povilaitienė.

Mikčiojimo šaknys

Mikčiojimas - kalbos padargų spazmai. Vaikas gali pradėti mikčioti po kokios nors traumos. Tačiau dažniausiai tai įvyksta dėl nestabilios, jautrios vaiko nervų sistemos. Atsiradus priežasčiai, tarkim, išsigandus, suspazmuoja gerklytė ir tariami žodžiai ima strigti pusiaukelėje.
Genetinis polinkis. Polinkį mikčioti mažylis gali paveldėti. Prigimtį pažadina gyvenimo aplinkybės. Norint užčiuopti tikras priežastis, kurios sudarė sąlygas išlįsti prigimčiai, ir vaikui padėti, reikia daug bei subtiliai bendrauti su tėvais. Jie patys priežasčių dažniausiai nepastebi ar nesupranta, o apie savo santykius su vaiku neretai vengia kalbėti. Logopedas neva be reikalo smalsauja.
Reikalavimų našta. Gyvenimo tempas, vaikui keliami dideli reikalavimai - kelias mikčiojimo link, nes dėl intensyvaus ugdymo pertempiama nervų sistema. Juk ne veltui išsivysčiusiose šalyse mikčiojančiųjų yra daugiau. Žinoma, jei kitų įtampos priežasčių nėra, polinkį mikčioti turinčio vaiko kalba gali ir nesutrikti. Tačiau dažnai sergantis, jautrus, kompleksuotas mažylis palūžta. Nervus taip pat gali „išderinti” skirtingi tėčio ir mamos reikalavimai. Pvz., tėtis neleidžia mažiukui pasirinkti, kategoriškai išrėžia: „Pasakiau ir šventa!”, o švelni, gera, atžalėlę dievinanti mama pagaili. O gal auklėjimas nenuoseklus dėl kartu gyvenančių senelių, kitų kasdien su vaiku sėdinčių žmonių? Įtempiamos ir vėl atleidžiamos vadelės, mažiukas pradeda nervintis, tad dėl menkiausios priežasties jis gali pradėti mikčioti. Jei šeima nepakeičia bendravimo būdo, apmaudu, bet logopedas beveik negali padėti.
Minčių daugiau nei žodžių. Kai pyplys dar beveik nekalba, būsimą bėdą išduoda kalbant drėkstančios rankytės, nervingi judesiai, ilgesnis tarsi žuvytės įkvėpimas. Sulaukus 2 m. ir daugiau, kai suintensyvėja kalbos raida, mikčiojama smarkiau. Ypač tada, kai vaikas nori papasakoti apie tai, ko nelabai supranta, kai mintys tampa greitesnės už žodžius. Kalbėti skubant, netaisyklingai kvėpuojant gali tapti įpročiu. Todėl mama, pajutusi bet kokį kalbos trukdį, turėtų kreiptis į logopedą. Jis su vaiku atsargiai pabendrautų. O kai mama ateitų be vaiko, paaiškintų, kas iš tiesų yra, ką ir kaip reikia daryti.
Draugo įtaka. Vaikas gali pradėti mikčioti mėgdžiodamas draugą, kuris jam yra autoritetas, idealas. Taip pat pastebėta, kad greitakalbis ir garsiakalbis mikčioja dažniau nei kiti. Greitakalbystė dažniausiai yra paveldima, o garsi kalbėsena gali būti šeimos įprotis ar atsiradusi dėl aplinkos poveikio. Jei mama ar auklėtoja garsiai, pakeltu tonu kalba - ir vaikas garsiau tarška.

Mikčiojimo „neišauga”

Keista, bet tėvai pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytoją. Šis nusiunčia pas neurologą. Labai dažnai pas logopedą ateina 4-5 m. vaiko tėvai. Jie, paklausti, kiek laiko vaikas mikčioja, atsako: „Žinote, jau dvejus metus... Buvom pas nervų gydytoją. Jis sakė, kad išaugs, kad tai nieko baisaus”. Būna, neurologas išrašo vaistų, draudžia lakstyti, važinėti dviračiu, bet pacientui negerėja. „Visokių kuriozų išgirstu iš mamų, kartais net verkt norisi. Joms būtų labai pravartu išgirsti kelių specialistų nuomonę. Ne dėl to, kad vienas ar kitas blogas, ne tuo metodu dirba. Paprasčiausiai vaikai yra skirtingi ir reikia rasti kiekvienam jų tinkamą metodą. Tad jei pradėjus lankytis pas logopedą kalba nesitaiso, reikia kreiptis į kitą. Tačiau jei mikčiojimo priežastis nepašalinama, deja, negali pagelbėti joks būdas ir joks logopedas”, - sako logopedė G.Povilaitienė.

Pradžių pradžia

Labai svarbu pastebėti pačią pradžią, kai pagalba vaikui būna efektyviausia. Vaikas, mikčioti pradėjęs suintensyvėjus kalbos raidai, po kelių pratybų kuo puikiausiai kalba neužsikirsdamas. Bėda gali net nepasikartoti. Kai kalba stringa dėl neurologinių priežasčių, logopedo pagalba dažnai būna laikina. Vaikas tik išmoksta kalbos trūkumą pridengti nuo aplinkinių. Juk priežastis slypi giliai smegenyse ir laukia palankios valandos: ligos, nuovargio, streso. Tarkim, vaikas pradeda lankyti mokyklą, pasikeičia aplinkybės. Jos baugina pirmokėlį, tad jaučiasi nesaugus ir vėl pradeda mikčioti.
Kai kurie tėveliai girdi, kad vaikas užsikerta, bet niekur nesikreipia. Kam? Juk trūkumo visai pašalinti beveik neįmanoma. Bet daug ko mes neišvengiame (nuovargio, ligų, stresų, konfliktų), bet stengiamės sumažinti ir pagerinti savijautą.

Nieko nedarant vaiko asmenybė gali pakisti. Vaikas taps uždaras, nedrąsus, kankins menkavertiškumo jausmas, negalės pasirinkti norimos specialybės... Tad reikia stengtis jam padėti, net ir nesitikint bėdą negrįžtamai išrauti su visomis šaknimis.

Pagalba vaikui

Ko gero, didesnę įtaką vaikui turi ne specialistas, o tėvelių pastangos. Štai keletas patarimų.

Dienos režimas. Mažyliui pradėjus mikčioti 1-2 sav. į darželį neveskite. Stenkitės jo nekalbinti. Susitarkite, kad paklaustas tik linkčios arba purtys galvytę. Žaiskite žaidimą „Tylos karalius” (kas ilgiau išbus nekalbėjęs). Deja, daugelis šeimų negali vaiko palikti namie. O esant triukšmingai darželio aplinkai norėdamas ką nors pasakyti, jis turi stengtis perrėkti kitus. Kuo garsiau, tuo labiau spazmuoja kalbos organai...

Tvarkinga dienotvarkė. Dienos režimas neverčia kažko atsisakyti. Tereikia stebėti vaiką ir viską tvarkingai sudėlioti. Ką ir kaip? Vieno patarimo visiems nėra. Jūs esate geriausiai matote, ko reikia griebtis. Mažyliui, be abejo, būtinas dienos miegas. Jei jis ,,išsikovoja” teisę neiti pogulio, vakare jis labai nori miego. Tai kenkia nervų sistemai. Patarkite jam bent pailsėti, juolab jei po pietų eina į būrelį. Prieš tai tegul nebėga į lauką, bet pasiklauso ramios muzikos, pasakos. Gal net ir užsnūs? Jei vaikas dieną darželyje nemiega, nes vakare gulasi vėlai ir ryte keliasi vėlai, pamažu jį guldykite vis anksčiau. Sutvarkius režimą vaikas mažiau mikčioja.

Kvėpavimo ir kalbos dermė. Kad dingtų spazmai, svarbu atpalaiduoti kalbos padargus, atlikti kvėpavimo pratimus. Kvėpavimą su kalba padeda derinti eilėraščiai, eiliuotos pasakos. Nė vienas mikčius, kai deklamuoja, dainuoja ar vienas tyliai bendrauja su žaislais, nemikčioja! Tad patarkite vaikui: „Tu deklamavai eilėraštuką sklandžiai. Matei? Tad galima padaryti tarsi apgavystę - kalbėti lyg dainuotum”. Vaikas pabando. Kai pavyksta, šį patarimą priima vos ne kaip stebuklą, pradeda stengtis. Taip pats sau padėta.

Lėta kalbėsena. Kalbėkite lėtai. Vaikas nevalingai perims jūsų kalbėseną ir greitakalbė pamažu dings. Kai vaikas nori greitai pasakyti, jaudinasi, paimkite jį už rankos, apkabinkite ir nuraminkite: „Tu juk viską žinai, bet truputį pagalvok ir tada pasakysi neužsikirsdamas”. Prisilietimas, geras žodis visuomet ramina, teikia pasitikėjimo savimi.

Šalin baimę! Svetimo mažylis vaikas drovisi, jam girdint bijo kalbėti (akytės bėginėja, vengia pašnekovo akių, trina rankytes, mindžikuoja). Kol vaikas nenugali baimės, kalba stringa. Todėl reikia ją mažinti. Žodžiai - „Tai nieko baisaus. Viskas bus gerai” neįtikina. Be to, nesąžininga žadėti, kad kalba pasitaisys. Vaikas laukia, tiki, stengiasi, o viskas lieka kaip buvę, tad gali pulti į neviltį. Mokykite prisitaikyti, kalbėti taip, kad trūkumas užsiglaistytų: „Kai nesijaudinsi, mažiau užsikirsi. Bet ir mikčiodamas tu netampi kitoks, blogesnis nei kiti. Jei jauti, kad kažkas užspaudžia gerklę, įkvėpk oro, stabtelėk ir vėl kalbėk. Taip vaikai nepastebės, kad tau nesiseka”. Pasakykite, neva ir jums taip buvo arba pažinojote mikčiojantį berniuką. Jis buvo šaunus, gabus, mokėjo konstruoti laivą (ar kt.) ir nors mikčiojo, visi mylėjo. Išgirdęs „gyvenimišką” pavyzdį, sužino esąs toks ne vienas, patiki, kad ir jis bus mylimas, kad pasaulis dėl tokios bėdos nesugriūva. Tokie patarimai vaikui kartais labai padeda.

Vaistai. Ar reikia vaiką gydyti vaistais, nervus raminančiomis vaistažolėmis, sprendžia gydytojas. Kartais prireikia didelės vaistų dozės (dažniau padeda iš pat pradžių, teikiant skubią pagalbą). Taip mikčiojantis vaikas nepagydomas, tik leidžiama pailsėti nervų ląstelėms.



Jūsų nuomonė 1Skaityti komentarus


Panašūs straipsniai

  • Drovuolis

    Drovuolis

    Draugė pakvietė į svečius. „Pasiimk ir savo dukrytę, pažais su mano išdykėliu“, – pasiūlė. Deja, man...


  • Disciplina

    Disciplina

    Ugdyti discipliną nelengva. Tačiau yra keletas dalykų, padėsiančių jums palengvinti chaotišką šeimos...


  • Kai į namus atkeliavo antras vaikas...

    Kai į namus atkeliavo antras vaikas... 1

    Pametinukų tėveliai turbūt galėtų parašyti storiausius romanus apie tai, kaip vyresnėlis nenorėjo at...


  • Jei vaikas bijo adatų

    Jei vaikas bijo adatų

    Ar kada teko lankytis pas odontologą ir matyti, kaip vaikui leidžiami nuskausminamieji? Patikėkite, ...


  • 5 „raguotos“ scenos

    5 „raguotos“ scenos

    Būna akimirkų, kai pajunti, kad tuoj tuoj mažojo žmogučio pyktis, agresija ar netikėtas poelgis išmu...


Reklama
farmapedia
Uogu pasta kaledinis
Reklama
Neovital
Kerai
dieta