Vyras susirado jaunesnę? Nebauskite, bet užjauskite! 1

Vyras susirado jaunesnę? Palinkėkite jam sėkmės – jos jam tikrai prireiks. Leiskite jam tuo keliu nueiti iki galo. Patikėkit, tas galas jį ištiks greičiau, nei tikisi.

Neseniai su vyru apsipirkinėdami turistiniam žygiui sutikome prekybos centre gerą studijų laikų bičiulį S. Senokai su juo nesimatėm, todėl puolėm į glėbį. „Kaip jūs čia...“ – kažkaip nei šiaip, nei taip užklausė jis, kai baigėm glėbesčiuotis. „Na, va, jaunystę prisiminėm, – sukikeno mano vyras, mostelėdamas ranka į turistinį inventorių. – Nutarėm kaip studijų laikais su palapinėm pakeliaut...“

Tuomet nejučiom užmetėm akį į jo vežimėlį. Ten pūpsojo sauskelnių pakuotė, kelios tyrelės, pieno mišinukai ir kampe glaudėsi liūdnas alaus butelis. „Aš tai va irgi jaunystę prisiminiau...“ – ne per daug entuziastingai krenkštelėjo S. Atidžiau įsižiūrėjau į bičiulio veidą – neatrodė labai jaunai. Kol galvojau, kaip čia taktiškai užklausti apie jo asmeninį gyvenimą, mano vyras – stuobrys netašytas! – paklausė tiesiai: „Tai vaikams ar anūkams?“ Nors klausimas buvo visai logiškas – vyriausiai jo dukrai dabar turėjo būti apie 20 metų – vis dėlto paaiškėjo, kad likimas jai dovanojo ne vaikutį, o broliuką.

Prieš 5 metus apie S. santuoką ūžė visi pažįstami: moterys – su neslepiamu pasipiktinimu, vyrai – su slepiamu pavydu. Sulaukęs 45-erių metų S. įsimylėjo savo studentę. Paliko žmoną, su kuria gyveno 20 metų, ir nužygiavo ten, kur vedė širdis. Na, kai kurie pašaipiai kalbėjo, kad jį vedė ne tiek širdis, kiek visai kitas organas, bet nebūkime tokie ciniški ir vulgarūs.

Pamažu jis išnyko iš mūsų rato, ir mažai ką apie jį begirdėjome. Pasirodo, vedė. Susilaukė sūnaus. Galima sakyti, pradėjo naują gyvenimą. Tik tas naujumas toks jau labai abejotinas – labiau primena plagiatą nei originalų kūrinį. Kuklus nuomojamas būstas (butą paliko pirmajai žmonai ir dviem vaikams), važinėjimas troleibusais (mašiną taip pat paliko), žmonos nėštumo irzulys, nemigo naktys prie knerkiančio kūdikio, pirmieji jo žingsniai ir dantukai – visa tai jau buvo kažkur girdėta. O liūdniausia, kad nebedvelkė ankstesne romantika.

Viskam savas laikas. Čia tas pat kaip matuotis jaunystės laikų džinsus – net jei pavyksta į juos šiaip ne taip įsibraškinti, užpakalis vis tiek neatrodo taip gerai, kaip prieš 20 metų, nors tu ką.

Apdairesni neskuba užsinerti ant kaklo vedybinės kilpos. Iki paskutiniosios vedžioja savo jaunąją pasiją už nosies žadėdami kada nors vesti, o kai ji paskelbia ultimatumą, pakeičia ją kita. Bet ir tai turi savo kainą.

Visi žinom, kad jauna meilužė amžiaus vidurio krizę išgyvenantį vyrą veikia kaip dopingas. Kuriam laikui, žiūrėk, net erekcija pagerėja. Todėl jis nuoširdžiai patiki, kad galima laiką atsukti atgal ir pradėti gyvenimą iš naujo. Bet juk negali savęs dopingu šerti nuolatos – tai pavojinga. Nuolat stimuliuojama širdis ima šlubuoti. „Senuk, – sako ji, – gal užteks mane gainioti?“

Tokie jau tie gamtos dėsniai – nuolatinė stimuliacija anksčiau ar vėliau baigiasi visišku savęs išsekinimu. Ir ne tik fiziniu. Įspūdžių, naujų potyrių, draugų gausa po poros metų ima atsibosti – vieną penktadienį staiga pajunti, kad vietoj įprasto žygio po naktinius klubus mieliau pagulinėtum namuose. Bet privalai likti jaunatviškas. Išsaugoti reikiamą erekciją padeda viagra, jaunatvišką išvaizdą – treniruokliai ir plaukų dažai, blogiausiu atveju – plastikos chirurgai. Bet kas padės išlaikyti jaunatvišką sielą? Gali pabėgti nuo buvusios žmonos, vaikų, šeimos, praeities. Gali pasprukti net iš šalies. Tačiau nuo savęs nepabėgsi.