Hipertenzija nėštumo metu yra labai pavojinga, nes neretai būna tiek vaisiaus, tiek ir pačios motinos ligų ar net mirties priežastis. Nėštumo metu (ypač pirmą nėštumo trimestrą) nekontroliuota ar blogai kontroliuota hipertenzija yra dažniausia negyvo vaisiaus gimimo ir naujagimio mirties priežastis. Hipertenzija nustatoma 8–10 proc. visų nėščiųjų ir gali būti pir- masis beprasidedančios preeklampsijos (potencialiai pavojin- gos būklės, pasireiškiančios antrąjį nėštumo periodą arba po gimdymo) požymis.

Prieš nėštumą prasidėjusi hipertenzija
 Prieš nėštumą prasidėjusią hipertenziją nustatyti nėra lengva. Neretai pacientės lengvo laipsnio esencialinę hipertenziją tikslingai slepia ar nėra prieinami klininiai duomenys. Daugumai moterų, kurioms ankstyvuoju nėštumo periodu (iki 20 gest- acinio amžiaus savaitės) nustatytas padidėjęs kraujo spaudimas (>140/90 mmHg), ligos atsiradimas greičiausiai yra susijęs su prieš nėštumą prasidėjusia, tačiau laiku nediagnozuota pirmine arterine hipertenzija. Tačiau visais atvejais būtinas išsamus klinikinis ištyrimas, kadangi nėštumas gali išprovokuoti pirmą kartą pasireiškusią antrinę hipertenziją (dažniausiai inkstų ligų sukeltą hipertenziją).

Nėštumo sukelta hipertenzija
Dauguma moterų, kurioms padidėjęs kraujo spaudimas nustatomas vėlyvuoju nėštumo periodu, serga nėštumo indukuota hipertenzija, arba preeklampsija. Be to, tai gali atspindėti hipertenziją, kuri nebuvo nustatyta iki nėštumo pradžios, arba ši hipertenzija buvo užmaskuota ankstyvuoju ar viduriniuoju nėštumo periodu. Nėštumo sukelta hipertenzija dažniausiai išsivysto po 20 nėštumo savaitės ir išnyksta per 42 dienas po gimdymo. Šis sindromas yra pakankamai dažnas, kadangi pasitaiko 25 proc. pirmą kartą gimdančių moterų, nors vėlesnių nėštumų metu tas pats sindromas nustatomas tik 10 proc. moterų. Kai kurioms moterims hipertenzija gali naujai išsivystyti ankstyvuoju antrojo nėštumo trimestro laikotarpiu, tuomet ji yra linkusi progresuoti iki preeklampsijos su proteinurija, trom-bocitopenija ir edemomis, dėl kurių būtina skatinti gimdymą.

Preeklampsija
Preeklampsija diagnozuojama diastoliniam kraujo spaudimui padidėjus, palyginti su prieš tai buvusiu ankstyvuoju nėštumo periodu, >15 mmHg, o sistoliniam kraujo spaudimui padidėjus >30 mmHg, arba du kartus keturių valandų laikotarpiu nustačius padidėjusį diastolinį kraujo spaudimą, kuris yra > 90 mmHg, arba vieno matavimo metu nustačius sistolinį kraujo spaudimą > 110 mmHg ir proteinuriją (1+ proteinurija yra akivaizdi indikacija nusiųsti tokią pacientę konsultuoti pas specialistus). Apie 30 proc. eklampsijos traukulių įvyksta, kai nėra aukšto kraujospūdžio ar proteinurijos. Moterims, kurioms išsivysto preeklampsija, dažniausiai nebūna jokių klinikinių simptomų, o liga aptinkama atsitiktinai rutininės patikros metu. Dažniausi simptomai yra galvos skausmas, regėjimo sutrikimai (dažniausiai „mirksinčios šviesos“), pykinimas, epigastriumo skausmas ir edema. Liga retai prasideda traukuliais, tačiau pirmas priepuolis, išsivystęs be jokių žinomų priežasčių, antrą nėštumo periodą leidžia įtarti eklampsiją. 
         
Preeklampsija dažniau pasireiškia cukriniu diabetu sergančioms moterims ir toms, kurios priklauso žemesnei socialinei-ekonominei klasei. Preeklampsijos dažnis didėja kartu su motinų amžiumi, tačiau paradoksalu tai, kad preeklampsija dažnai išsivysto jaunoms paauglėms nėščiosioms. Be to, preeklampsija yra susijusi su pūsline išvisa ir rezus izoimunizacija. Antihipertenzinių vaistų metaanalizė parodė, kad antihipertenzinis gydymas neabejotinai turi būti pradėtas, jei sistolinis kraujo spaudimas viršija 150 mmHg, o diastolinis 95 mmHg ribą. Nėščioms moterims gydyti turi būti pasirinkti tik tie vaistai, kurių saugumas yra įrodytas. Pastojusių ar pastoti planuojančių hipertenzija sergančių moterų gydymas turėtų būti pakeistas gydymu vienu iš antihipertenzinių vaistų, rekomenduojamų vartoti nėštumo periodu. Jei sistolinis kraujo spaudimas didesnis nei 170 mmHg, o diastolinis didesnis kaip 110 mmHg, – būtina tokias pacientes skubos tvarka hospitalizuoti ir pradėti gydyti labetololiu ar nitroprusidu į veną ir peroraliai skirti metildopą ar nefedipiną. Sergančiosioms preeklampsija išsivysčius plaučių edemai, skirti nitroglicerino.
         
Metildopa vis dar išlieka vienu iš antihipertenzinių vaistų, galimų vartoti nėštumo periodu. Jo saugumas nėštumo metu ir po gydymo buvo išsamiai ištirtas. Žinoma, kad metildopa gali sukelti sedaciją, mieguistumą ir galimai pogimdyminę depresiją. 
         
Diuretikai nėra rekomenduojami vartoti hipertenzijai gydyti nėštumo metu, kadangi teoriškai jie gali sumažinti cirkuliuojančio kraujo tūrį ir uroplacentinę kraujotaką. Nepaisant to, tiazido ir į tiazidus panašių diuretikų kontroliuojama metaanalizė parodė, kad jie sumažina preeklampsijos dažnį. Nėra pakankamai įrodymų, kad mažos tiazidinių diuretikų dozės būtų kenksmingos moterims, sergančioms anksčiau nus- tatyta hipertenzija.
         
Kalcio kanalų blokatoriai (ypač ilgai veikiančios nifedipino formos) nėštumo metu vartojami kaip antros eilės vaistai ir yra ypač naudingi iš Afrikos kilusioms pacientėms.
         
Beta adrenoblokatoriai nėštumo metu nėra saugūs. Daugėja įrodymų, kad atenololis ir greičiausiai labetololis sukelia intrauterinio augimo atsilikimą, ypač kai vartojamas ankstyvuoju nėštumo periodu. Jie skiriami vis rečiau. Labetololis kurį laiką buvo vartojamas kaip antros eilės vaistas, dažniausiai toms moterims, kurios trečią nėštumo trimestrą sirgo gydymui rezistentiška hipertenzija. Nedidelių tyrimų su sunkia hipertenzija sergančiomis moterimis metu nustatyta, kad labetololis intraveninėmis infuzijomis (20–160 mg/valandą) ar intermisiniais boliusais (50–100 mg su 20–30 min. intervalais) sumažina kraujo spaudimą tolygiai, nors buvo pranešta apie naujagimių hipotenziją, oliguriją ir bradikardiją bei fetalinį distresą ar hipoksiją.
       
Manoma, kad α blokatoriai nėštumo metu yra saugūs, tačiau naujieji vaistai doksazosinas bei terazosinas vis dar tiriami, nes gali sustiprinti moterų šlapimo nelaikymą.
         
Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai ir angiotenzino receptorių blokatoriai nėra skiriami nėštumo metu. Dėl įgimtų anomalijų, augimo sulėtėjimo, intrauterinių mirčių, oligohidroamniono ir fetalinės anurijos nėštumo periodu šios vaistų grupės yra absoliučiai kontraindikuotinos.