Skarlatina

Skarlatina, skarlatina,ūminė liga,bėrimas,veido bėrimas,streptokokas,angina,kosulys,čiaudulys,padidėję limfmazgiai,pykinimas,galvos skausmas

SKARLATINA


APIBRĖŽIMAS

Skarlatina – ūminė liga, sukeliama A grupės β – hemolizinių streptokokų ir jų išskiriamų toksinų, pasireiškianti faringotonzilitu, smulkiu taškiniu odos bėrimu ir įvairių vidaus organų pažeidimu.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Streptokokų gana dažnai randama vaikų nosiaryklėje, dažnai A grupėsβ hemolizinis streptokokas sukelia anginą, tačiau tik apie 10 – 15% streptokokinės infekcijos atvejų pasireiškia skarlatinos sindromu. Šia liga suaugusieji serga rečiau nei vaikai, nes dėl lengvai plintančios infekcijos oro lašiniu būdu žmonės užsikrečia vaikystėje ir perserga kliniškai ryškia ar blanke forma. Dažniausiai serga  2-8 metų amžiaus vaikai, sergamumo pikas 4-8 metai.Šios ligos protrūkių pasitaiko ten, kur didžiausias pavojus užsikrėsti vaikams – lopšeliuose - darželiuose, mokyklose. Vaikams iki 2 metų skarlatina pasitaiko retai, nes jie turi iš mamos gautus antikūnius prieš streptokokų gaminamus egzotoksinus, o didžioji dalis(apie 80proc.) vaikų iki 10 metų jau turi susidariusius antikūnius prieš streptokokų egzotoksinus. Vadinasi, kad susirgtų skarlatina, asmuo turi būti imlus streptokokų gaminamiems toksinams. Todėl gali būti, kad toje pačioje šeimoje du vaikai turi streptokokinę infekciją, tačiau tik vienas iš jų (kuris vis dar imlus toksinui) susirgs skarlatina. Persirgus skarlatina įgyjamas imunitetas, tačiau galima susirgti ir kartotinai.

Ankščiau skarlatinai buvo būdingas sezoniškumas, tačiau pastaruoju metu sezoniškumo beveik nėra, pavieniai susirgimai registruojami bet kuriuo metų laiku.

Skarlatinai būdinga ir tai, kad sergamumas dėsningai didėja ir sumažėja kas keleri metai. Ypač ryškus periodiškumas buvo anksčiau; dabar jis gerokai suvienodėjo, padidėjus gyventojų migracijai ir labai pagerėjus profilaktinių priemonių kokybei.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Skarlatina ligos sukėlėjai yra A grupės β – hemoliziniai streptokokai, priklausontys Streptococcaceae šeimai. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra streptokokais infekuoti asmenys- besimptomiai užkrato nešiotojai ar sergantieji skarlatina, kurie aplinkiniams pavojingi apie 10 dienų. Streptokokais užsikrečiama lašiniu būdu per orą nuo kalbančio, kosinčio ar čiaudinčio infekuoto žmogaus. Galima užsikrėsti liečiantis prie žmogaus, kuris turi odos streptokokinę infekciją, arba sąlyčio būdu per užkrėstus daiktus nuo sergančios asmens (per rankšluosčius, rūbus, patalynę, žaislus ir kt.). Taip pat galima užsikrėsti ir nuo sveiko žmogaus, kuris yra streptokoko nešiotojas. Nors retai, tačiau galima užsikrėsti liečiant ar vartojant užkrėstą maistą. Iš maisto produktų šiuo požiūriu svarbiausi yra pienas, ledai ir konditerijos gaminiai. Be tipiškų skarlatinos plitimo būdų, skiriama infekuotų chirurginių žaizdų ir pogimdyvinė skarlatina.

Pagrindinė streptokokų dauginimosi vieta yra tonzilės ir ryklė. Besidaugindami streptokokai į aplinką išskiria toksinus, kurie sukelia skarlatinai būdingą bėrimą. Dėl vietinio toksinų poveikio pasireiškia uždegimo simptomai.

Sisteminis streptokokų poveikis siejamas su toksiniais, alerginiais ir sepsiniais procesais. Streptokokų toksinai sukelia įvairaus sunkumo bendrosios intoksikacijos požymių. Yrant streptokokų struktūroms, į ligonio kraują patenka baltyminių komponentų, sukeliančių alergines reakcijas. Sepsiniai procesai pasireiškia septicemija (kraujo infekcija) arba antriniais infekcijos židiniais: pūliniu limfadenitu, otitu, tonzilitu ir kitų lokalizacijų infekcija. Sergant skarlatina dažnai pažeidžiamas miokardas (širdies raumuo), kai kurios streptokokų padermės sukelia glomerulonefritą (inkstų ligą).


KLINIKA

Laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų pradžios yra 1-4dienos, rečiau iki 12 dienų. Liga prasideda staiga, ligonis pradeda karščiuoti (iki 40ºC), jam skauda gerklę, galvą, pykina, kartais vemiama, netenkama apetito, skauda pilvą, jaučiamas bendras negalavimas. Kartu būna padidėję ir skausmingi kaklo limfmazgiai, patinusios ir paraudusios tonzilės ir žiočių lankai, o ant gomurio ir ant  liežuvėlio matomi tamsiai raudonos spalvos taškeliai. Liežuvis būna pasidengęs baltu apnašu, tik kraštai ir galiukas išlieka raudoni, padidėję liežuvio speneliai. Liežuvis atrodo kaip balta braškė. Išnykus apnašui (po 4-5 dienų) liežuvis tampa panašus į raudoną braškę. Šis ligos laikotarpis tęsiasi nuo 1 iki 5 dienų, jis baigiasi prasidėjus būdingam skarlatininiambėrimui. Pirmiausia išberia po ausimis, krūtinės ir pažastų srityse, o per 24 valandas nuo bėrimų pradžios būna išbertas jau ir visas kūnas. Beria smulkiais skaisčiais taškeliais paraudusioje, paburkusioje odoje. Veidas lieka neišbertas, tik būna ryškiai raudonas, o nosies-smakro trikampis – pabalęs(vadinamasis „skarlatininis trikampis“). Išplitus bėrimui oda atrodo kaip nudegusi saulėje, o dėl iškilusių bėrimo elementų ji būna panaši į žasies odą.

Ryškiausi bėrimai būna ten, kur susidaro odos raukšlės: kaklo, pažastų, kirkšnių srityje, pakinklio raukšlėse. Bėrimai laikosi iki savaitės. Po 7-10 dienų nuo pirmųjų bėrimų prasideda odos lupimasis. Lupasi rankų, ypač pirštų, liemens ir kojų oda.

Skarlatinos komplikacijos gali pasireikšti 3-5-tą ligos dieną: limfmazgių, vidurinės ausies uždegimas, sinusitas, pneumonija. Vėlyvos komplikacijos susijusios su organizmo sensibilizacija ir pasireiškia 3-5-tą ligos savaite nefritu, reumatiniais susirgimais. Komplikacijos daugiau priklauso nuo gydymo racionalumo ir organizmo reaktyvumo, o ne nuo ligos sunkumo.


DIAGNOSTIKA

Skarlatiną įtarti galima remiantis būdingais požymiais, diagnozės patvirtinimui reikalinga streptokoko kultūra, išskirta iš žiočių tepinėlio. Taip pat gali būti atliekami serologiniai (ieškant antikūnų kraujyje) ir antigenų (bakterijų dalelių) nustatymo testai. Nustatant skarlatiną, atliekamas ir bendrasis kraujo tyrimas- pirmomis dienomis bendrame kraujo tyrime būna padidėjęs  leukocitų skaičius, per antrą savaitę gali padidėti eozinofilų kiekis kraujyje, būna padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis(ENG).

 

GYDYMAS

Be tinkamo gydymo liga trunka apie 5 – 7 dienas. Ligonis hospitalizuojamas, jeigu serga sunkios ligos skarlatina ir jo negalima izoliuoti namie. Jei nėra komplikacijų stacionare ligonis gydomas 10 dienų, paskui 12 dienų izoliuojamas namie (jei lanko ikimokyklinę įstaigą arba pirmą, antrą klasę). Vartojant antibiotikus, karščiavimas dažniausiai trunka ne ilgiau kaip parą. Pirmo pasirinkimo antibiotikas yra penicilinas. Jeigu ligonis alergiškas penicilinui, skiriamas geriamas eritromicinas. Komplikacijos gydomos pagal tam tikro klinikinio sindromo gydymo rekomendacijas. Jei temperatūra aukšta, galima vartoti paracetamolį. Gerklę galima skalauti ramunėlių, medetkų nuovirais, druskos tirpalu. Svarbu vaikui duoti gerti kuo daugiau skysčių. Geriausiai tinka nekaršta arbata, negazuotas mineralinis vanduo.


PROFILAKTIKA

Vengti kontakto su sergančiu asmeniu. Sergantis vaikas turėtų būti izoliuotas nuo kitų šeimos narių, ypač jaunesnių brolių, seserų. Sergančio vaiko indus, virtuvės įrankius laikyti atskirai nuo kitų šeimos narių naudojamų įrankių. Jei vaikas gydytas ligoninėje ir nėra komplikacijų, jį galima išleisti į namus  po 10 dienų, tačiau dar 12 dienų negalima leisti į vaikų kolektyvą.Nuo skarlatinos skiepų nėra.

Reklama
farmapedia
Uogu pasta kaledinis
Reklama
Neovital
Kerai
dieta