Storosios žarnos vėžys

STOROSIOS ŽARNOS VĖŽYS


APIBRĖŽIMAS

Storosios žarnos vėžys - tai piktybinis storosios žarnos navikas, pasireiškiantis būdingu infiltraciniu augimu ir metastazėmis.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Šia liga dažniausiai serga išsivysčiusių Vakarų šalių gyventojai. Afrikos šalyse storiosios žarnos vėžys sudaro vos 2 proc., kai, tuo tarpu, išsivysčiusiose šalyse šis skaičius siekia net 10 proc. JAV kasmet užregistruojama 156000 naujų pacientų ir apie 58000 mirčių nuo storosios žarnos vėžio. Tai trečias pagal dažnumą vėžys. Vyrai dažniau už storosios žarnos vėžį dažniau serga plaučių ir prostatos vėžiu, o moterys dažniau serga plaučių ir krūties vėžiu. Lietuvoje sergamumas siekia 13 susergančių asmenų iš 10 000 gyventojų per metus.

 

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Storosios žarnos vėžio, kaip ir kitų navikų, etiologija nėra aiški. Dabar manoma, kad svarbūs yra keli veiksniai: mityba, genetiniai veiksniai, priešvėžinės ligos. Didžiausią pavojų mityboje kelia didelis vartojamų rafinuotų polisacharidų ir riebalų kiekis ir mažas ląstelienos kiekis. Dėl riebalų į virškinamąjį kanalą išsiskiria daugiau tulžies, o tulžies rūgštys savo struktūra panašios į aromatinius polisacharidus, kurie yra žinomi stiprūs kancerogenai. Ląsteliena, gaunama su maistu yra svarbi tuo, kad atskiedžia kancerogenų koncentraciją. Ląsteliena taip pat pagreitina išmatų slinkimą virškinimo trakte ir taip mažina kancerogenų kaupimąsi.

Genetiniai veiksniai taip turi įtakos vėžio atsiradimui. Genų mutacijos nulemia pusiausvyros tarp onkogenų ir antionkogenų išnykimą.

Navikai atsiranda iš priešvėžinių būklių, kuomet suvėžėja polipas ar įvyksta plokščios adenomos transformacija, todėl adenomų šalinimas yra patikimiausia vėžio profilaktikos priemonė. Nespecifinis opinis kolitas taip pat yra ikivėžinė būklė ir kuo ilgiau juo sergama, tuo didesnė vėžio atsiradimo rizika.

 

KLINIKA

Storosios žarnos vėžio dažniausias simptomas yra kraujavimas iš virškinamojo trakto. Kraujavimas paprastai yra negausus, kraujas šviesiai raudonos spalvos ar šiek tiek pakitęs, susimaišęs su išmatomis ar gleivėmis. Kraujavimas gali pasireikšti tiek prieš tuštinimąsi, tiek pasituštinus. Neretai kraujavimas gali būti toks nežymus, kad sergantis jo net nepastebi. Kur kas specifiškesnis vėžio požymis yra gleivių pasirodymas išmatose. Gleivės gali dengti išmatas ar būti su jomis susimaišiusios.

Didžioji dalis ligonių skundžiasi tuštinimosi dažnio pokyčiais – dažniausiai pasireiškia vidurių užkietėjimas ir kur kas rečiau tuštinimosi padažnėjimas. Retkarčiais viduriavimas kaitoliojasi su vidurių užkietėjimu. Kai kada pasireiškia tenezmai- skausmingas, nevaldomas noras tuštintis, o taip pat ligoniai skundžiasi ir nevisiško pasituštinimo ar svetimkūnio jutimu tiesiojoje žarnoje, tiesiosios žarnos skausmu.

Kai kada sergantieji pastebi ir pasikeitusią išmatų formą – jie pradeda tuštintis siaura juostele ar nedideliais išmatų gabalėliais. Kai kurių lokalizacijų storosios žarnos vėžiui būdingas dalinis žarnyno nepraeinamumas, sukeliantis spazminius priepuolinius pilvo skausmus, susilpnėjančius išėjus dujoms ar pasituštinus, pilvo išsipūtimą, pykinimą, vėmimą.


DIAGNOSTIKA

Įtarus storosios žarnos vėžį, ligonis tuoj pat apžiūrimas. Atliekamas tiesiosios žarnos tyrimas pirštu- tai paprastas, nepavojingas ir dažnai labai informatyvus tyrimas. Pirštu gydytojas gali apčiuopti naviką ir jį įvertinti. Rektoromanoskopija atliekama aparatą įkišus į tiesiąją žarną ir ją apžiūrint. Fibrosigmoskopija ir kolonoskopija yra panašūs tyrimai kaip ir rektoromanoskopija, tačiau suteikia daugiau informacijos apie storosios žarnos būklę. Irigoskopija-tai kontrastinis storosios žarnos tyrimas rentgenu. Per išangę storoji žarna pripildoma kontrastinės medžiagos ir atliekamas tyrimas rentgeno aparatu. Diagnostiką palengvina ir kiti tyrimai – pilvo organų tyrimas ultragarsu, kompiuterinė tomografija.

 

GYDYMAS

Tiesiosios žarnos vėžys gydomas operaciniu būdu. Chirurginis gydymo metodas derinamas ir su spinduline terapija ir medikamentiniu gydymo metodu. Gydymo schemos pasirenkamos atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Po operacijos pacientai sekami: po 6 mėnesių atliekama kolonoskopija, o rektoskopija ir pilvo organų sonoskopija atliekama kasmet 5 metus po operacijos.

 

PROFILAKTIKA

Nors ligos išsivystymą lemiantys veiksniai nėra gerai žinomi, tačiau yra aišku viena – didesnė nei vidutinė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra žmonėms su tam tikru paveldimumu. Beveik visiems, kuriems diagnozuojama storosios žarnos polipozė, per gyvenimą ir palyginti jauname amžiuje išsivysto storosios žarnos vėžys. Taip pat didesnė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra ligoniams, gydytiems radioterapija dėl gimdos kaklelio ar prostatos vėžio, bei tiems, kurie prieš tai sirgo storosios žarnos vėžiu ir jau buvo pasveikę. Storosios žarnos vėžys yra tokia liga, kurios pagrindinė profilaktikos priemonė yra ligos nustatymas esant ikivėžinėms, polipo arba gerybinio auglio stadijoms. Be to, rizikos veiksniais, didinančiais tikimybę susirgti storosios žarnos vėžiu, laikoma dieta, kurioje yra mažai ląstelienos ir daug riebalų, bei vidurių užkietėjimai, uždegiminės storosios žarnos ligos, tokios kaip nespecifinis opinis kolitas. Vienintelė žinoma šios vėžio formos profilaktikos priemonė yra daug ląstelienos turinti dieta. Suaugusiems rekomenduojama suvalgyti apie 30 g skaidulų per dieną. Didelį skaidulų kiekiai yra sėlenose, vaisiuose ir daržovėse, neskaldytuose grūduose, neskaldytų grūdų duonoje ir kituose produktuose.