Stemplės vėžys

Stemplės vėžys


APIBRĖŽIMAS

Stemplės vėžys - piktybinis stemplės navikas, galintis atsirasti bet kurioje stemplės dalyje ir išplisti į šalia esančius limfmazgius, trachėją, plaučius, kepenis, skrandį ar kitas kūno dalis. Yra du pagrindiniai stemplės vėžio histologiniai tipai: plokščių ląstelių karcinoma ir adenokarcinoma.


EPIDEMIOLOGIJA

Stemplės vėžys – didžiausią geografinio paplitimo įvairovę turintis piktybinis navikas. JAV 2002 metais užregistruota apie 13100 stemplės vėžiu sergančių pacientų ir 12600 mirusiųjų nuo šios ligos. Stemplės vėžys pasitaiko gana dažnai. Pasaulyje tai yra didžiausią geografinio paplitimo įvairovę turintis navikas. Liga labiausiai paplitusi Kinijoje, Puerto Rike, Singapūre, Rusijoje, Kaspijos jūros baseine. Maždaug 7 kartus dažniau serga vyrai, apie 3 kartus dažniau - juodaodžiai. Sergamumas stemplės vėžiu Lietuvoje nėra labai aukštas. Lietuvos vėžio registro duomenimis, per 2001 metus nustatyti 163 stemplės vėžio susirgimo atvejai (t. y. 4,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų).


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Pagrindiniai stemplės vėžio histologiniai tipai yra du: plokščialąstelinė karcinoma ir adenokarcinoma. Prieš 10–15 metų dažniau buvo diagnozuojama plokščialąstelinė stemplės karcinoma, tačiau pastaruosius penkerius metus stemplės adenokarcinomos tipo navikų skaičius pradėjo didėti ir 2003 m. pasiskirstymas yra vienodas (po 50 proc.) tarp abiejų navikų histologinių tipų. Dar vienas pastebėjimas, kuris nurodomas epidemiologinėse studijose yra tas, kad plokščialąstelinių stemplės karcinomų skaičius jau daugelį metų nekinta, o adenokarcinomų skaičius auga. Šį augimą nulemia stemplės-skrandžio jungties adenokarcinomos navikų dažnėjimas. Šie navikai anksčiau buvo priskiriami skrandžio kardialinės dalies navikams, tačiau pagal anatominį naviko metastazių plitimą jie turėtų būti priskiriami stemplės navikams. Prie retų stemplės navikų galima priskirti: plokščialąstelinę karcinomą su sarkomatoidiniais intarpais, adenoidcistinę karcinomą, mukoepidermoidinę karcinomą, sarkomą, limfomą ir kitus, kurie kartu sudaro apie 2 proc. visų stemplės piktybinių navikų. Pagrindiniai stemplės navikų etiologiniai faktoriai ir stemplės vėžį predisponuojančios būklės yra:

                      · cigarečių rūkymas (sergamumas du kartus didesnis negu nerūkančiųjų);

                      · alkoholis (ypač padidėja reliatyvi rizika susirgti stemplės navikais nesaikingai dažnai vartojant stiprius alkoholinius gėrimus);

                      · dieta (didelis riebalų, mažas baltymų kiekis maiste, mažo kaloringumo dieta didina stemplės navikų riziką);

                      · Baretto stemplė yra ikivėžinė būklė, kuriai progresuojant gali išsivystyti stemplės adenokarcinoma;

                      · dėl gastroezofago refliukso ligos vyksta adenomatozinė epitelio metaplazija;

                      · tylozė, t. y. genetinė liga, kuriai būdinga delnų odos hiperkeratoze ir stemplės papilomos. Ji perduodama autonominiu dominantiniu būdu ir yra paveldima;

                      · kaustiko ekspozicija, stemplės divertikulai, antriniai ir pirminiai navikai (apie 4 proc. ligonių, kurie serga galvos ir kaklo navikais, suserga stemplės plokščialąsteline karcinoma), žmogaus papilomos viruso DNR (panašus į epidermoidinės stemplės karcinomos sergamumą Japonijoje).


KLINIKA

Kol navikas labai mažas, jis nesukelia jokių simptomų. Augantis navikas ima trukdyti ryjimui, sergantysis rydamas jaučia sunkumą, pilnumą, spaudimą ar deginimą. Kartais navikas stemplėje sukelia kosulį ar užkimimą. Gali sumažėti apetitas, kristi svoris, užkimti balsas, atsirasti lėtinis kosulys, ar pasireikšti kiti onkologinėms ligoms būdingi požymiai.


DIAGNOSTIKA

Teisingai ir anksti diagnozuoti ligą, svarbu kreiptis į gydytoja pajutus išvardintus simptomus. Stemplės pakitimus galima pamatyti ir rentgeno nuotraukoje, tačiau išsamiai stemplės vidų, jos gleivinės pakitimus, kraujavimą, navikinius darinius galima pamatyti endoskopiniu būdu. Atliekama ezofagoskopija- per burną ar nosį į stemplę įkišamas vamzdelis su kamera. Gydytojas monitoriuje gali stebėti keleta kartų padidintą stemplės vidinės sienelės vaizdą, vertinti jos pakitimus. Esant įtartiniems radiniams endoskopijos metu gali būti paimama ir mažas gabalėlis pakitusio audinio patologiniam ištyrimui ir tikslios diagnozės nustatymui. Ligą tiksliau nustatytį ir įvertinti pažeidimų gylį sienelėje padeda endoskopinio ultragarso tyrimas. Ar vėžys išplitęs padės nustatyti kompiuterinės tomogramos tyrimas. Gali būti atliekama ir atitinkamų organų echoskopija, daromos rentgeno nuotraukos.


GYDYMAS

Stemplės vėžio gydymas  priklauso nuo vėžios stadijos, bendros ligonio sveikatos ir kitų veiksnių. Chirurgija, chemoterapija ir radioterapija yra visi šio vėžio gydymo būdai. Aptikus ligą pradžioje, operacija gali būti vienintelis reikalingas gydymo metodas, tačiau kitose stadijose gali prireikti dviejų ar net visų trijų gydymo būdų. Operacijos sudėtingumas priklauso taip pat nuo to, kiek vėžys yra išplitęs. Gali reikėti pašalinti stemplę arba stemplę ir skrandį, aplink esančius limfmazgius. Esant dideliam augliui, gydytojai dažniausiai rekomenduoja chemoterapijos ir spindulinio gydymo kompleksą.


PROFILAKTIKA

Vengti rizikos faktorių.