Šlapimo puslės auglys (vėžys)

Šlapimo puslės auglys (vėžys)


APIBRĖŽIMAS

Šlapimo pūslė – baliono formos organas dubens srityje, kuriame kaupiasi inkstams filtruojant kraują susidaręs šlapimas. Šio organo dydis priklauso nuo jame esančio šlapimo kiekio. Šlapimo pūslės vėžiu susergama, kai ląstelės šlapimo pūslės sienelėje ima nekontroliuojamai augti ir dalintis. Šis procesas gali apimti tik šlapimo pūslę, arba išplisti ir už jos ribų.


EPIDEMIOLOGIJA

Šlapimo pūslės vėžiu dažniausiai suserga 50–70 metų amžiaus žmonės. Du kartus dažniau serga vyrai negu moterys. Ši liga labai reta tarp jaunesnių negu 40 metų amžiaus žmonių. Kai kurios galimos priežastys jau žinomos dabar, ateityje bus žinoma daugiau, nes mokslininkai nuolat atlieka tyrimus.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Tabako rūkymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos tam, kad prasidėtų ši liga. Kitas rizikos veiksnys – kenksminga sveikatai aplinka, užteršta cheminėmis medžiagomis, naudojamomis dažų, gumos, dujų, plastmasės ir kitokioje pramonėje. Šlapimo pūslės vėžio rizika didesnė vartojant dirbtinius saldiklius, tokius kaip sacharinas, natrio ciklamatas bei kai kurie vaistai, tokie kaip fenacetinas ar ciklofosfamidas.

Šlapimo pūslės vėžio rizikos faktoriai:

  • Vyresnis amžius (dažniau serga vyresni nei 40 metų amžiaus)
  • Lytis (vyrai šlapimo pūslės vėžiu serga dažniau nei moterys)
  • Rūkymas
  • Kontaktas su cheminėmis medžiagomis (chemikalais naudojamais dažų, gumos, odos, tekstilės pramonėje)
  • Gydymas ciklofosfamidu
  • Lėtinis šlapimo pūslės uždegimas
  • Šlapimo pūslės vėžio atvejais šeimoje.

Apie 90% šlapimo pūslės navikų atsiranda pūslę išklojančiose ląstelėse ir, jei neperauga gilesnių pūslės sienelės sluoksnių, yra vadinami paviršiniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais pūslės paviršinėse gleivinės ląstelėse prasidėjęs vėžys gali prasiskverbti į pūslės sienelių raumenis. Toks invazinis vėžys gali peraugti šlapimo pūslės sieneles ir pasklisti į kitus organus. Šlapimo pūslės vėžio ląstelių galima aptikti ir aplink pūslę esančiuose limfmazgiuose. Jei taip atsitinka vėžio ląstelės gali pasklisti į kitus limfmazgius ir toliau esančius organus, pavyzdžiui, plaučius.

Šlapimo pūslės vėžys vystosi iš gleivinės epitelinių ląstelių. Dažniausias (90–95%) yra gleivinės pereinamųjų (urotelinių) ląstelių vėžys. Jis vadinamas pereinamųjų ląstelių arba uroteliniu vėžiu. Daug retesnis plokščialąstelinis (3–7%) ir liaukinis (adenokarcinoma <3%) vėžys.

Kai šlapimo pūslės vėžys yra pažeidęs tik gleivinę, jis vadinamas paviršiniu (ankstyvu) arba neinvaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Jei vėžys įsiskverbęs į raumeninį pūslės sienelės sluoksnį, jis vadinamas invaziniu šlapimo pūslės vėžiu. Kartais išoriškai šlapimo pūslės vėžys primena kalafiorą ar grybą, trumpa kojyte prikibusį prie gleivinės. Jis vadinamas papiliariniu vėžiu.


KLINIKA

Ankstyvosiose stadijose šlapimo pūslės vėžys yra besimptomis. Pirmasis sunerimti priverčiantis požymis dažniausiai yra kraujo pasirodymas šlapime. Tai nebūtinai reiškia, kad sergate šlapimo pūslės vėžiu, nes kraujas šlapime gali būti ir šlapimo takų infekcijos, inkstų ligų, inkstų ar šlapimo pūslės akmenų, prostatos veiklos sutrikimų požymis. Kiti šių sutrikimų požymiai taip pat primena šlapimo pūslės vėžio simptomus: skausmas dubens srityje, skausmas šlapinantis, dažnai norima šlapintis, tačiau šlapinamasi po nedaug arba išvis nepavyksta.


DIAGNOSTIKA

Paprastai šeimos gydytojas pirmasis išsiaiškina, kokie šlapinimosi simptomai vargina pacientą bei jį apžiūri – apčiuopia pilvą, moteris tiria ginekologiškai, vyrams pirštu per tiesiąją žarną čiuopia prostatą.

Laboratorijoje atliekamas šlapimo tyrimas. Įtarus šlapimo pūslės vėžį, pacientas siunčiamas pas specialistą urologą, kuris atlieka jo apžiūrą ir pasirūpina, kad pacientui būtų atlikti išsamūs tyrimai dėl šlapimo pūslės vėžio.

  • Cistoskopija – šlapimo pūslės vidinės pusės apžiūrėjimas.
  • Kraujo tyrimas. Bendrajai sveikatos būklei, inkstų, kepenų veiklai įvertinti atliekami įprastiniai kraujo tyrimai.
  • Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas.
  • Intraveninė urograma. Tai rentgeninis šlapimo išskyrimo sistemos tyrimas. Kad inkstai ir šlapimo takai rentgenogramose būtų gerai matomi, tiriamajam į veną suleidžiama rentgenokontrastinės medžiagos.
  • Kompiuterinė tomografija (KT).
  • Magnetinio rezonanso tomografija.
  • Ultragarsinis tyrimas (echoskopija).


GYDYMAS

Gydymo parinkimas priklauso nuo ligos stadijos, bendros paciento sveikatos būklės ir kitų faktorių. Galimi tokie gydymo būdai: chirurginis, radioterapija, chemoterapija, fotosensibilizauota navikų terapija.

Chirurginis - labiausiai įprastas šlapimo pūslės gydymo metodas. Ankstyvas paviršinis šlapimo pūslės vėžys gali būti pašalinamas transuretrinės rezekcijos būdu. Kitas chirurginis metodas, kai pašalinama visa pūslė - cistektomija. Ji naudojama, kai yra išplitęs invazinis navikas arba kai paviršinis navikas apėmęs didesnę pūslės dalį.

Radioterapija - švitinimas radioaktyviais spinduliais iš išorinio švitinimo šaltinio arba iš tiesiai į pūslę implantuoto mažo švitinimo šaltinio.

Chemoterapija - priešvėžinių vaistų naudojimas. Pacientui skiriami vienos rūšies vaistai arba kelių vaistų kombincija. Kartais naudojama intravezikalinė chemoterapija, kai priešnavikiniai vaistai įvedami tiesiai į pūslę per kateterį. Tokiu būdu įvesti vaistai išlieka pūslėje kelias valandas ir veikia pūslės gleivinėsir kartu navikines ląsteles.


PROFILAKTIKA

Nėra patikimų būdų kaip apsisaugoti nuo šlapimo pūslės vėžio. Tačiau svarbu yra vengti šio vėžio rizikos faktorių. Todėl:

  • Meskite rūkyti
  • Jei dirbate su chemikalais, laikykitės saugos reikalavimų, naudokite apsaugos priemones
  • Gerkite daugiau vandens. Vanduo praskiedžia toksinus, kurių gali būti šlapime ir padeda juos greičiau pašalinti iš organizmo
  • Tinkamai maitinkitės – vaisiuose ir daržovės yra gausu antioksidantų, kurie gali sumažinti vėžio išsivystymo riziką.