Rožė


APIBRĖŽIMAS

Rožė – tai ūminis odos, kartais gali būti ir gleivinės, uždegimas, kurį sukelia tam tikros bakterijos, vadinamos streptokokais. Liga taip vadinama dėl ryškaus raudonos rožės spalvos odos paraudimo. Uždegimo pažeisti odos plotai būna karšti, juos skauda. Paraudimas ir patinimas turi aiškiai matomas ribas. Būdingiausi rožės požymiai: aukšta iki 40 laipsnių temperatūra, šaltkrėtis ir raudonos juostos (raudonligė). Dažniausiai rožė atsiranda ant veido ir blauzdų.


EPIDEMIOLOGIJA

Sporadinis nekontagioziškas susirgimas, dažniau pagyvenusioms moterys, gali sirgti ir vaikai (bet jauni žm serga labai retai). Grupinių susirgimų nebūna, dažnai- šeimyninis sergamumas. Šaltinis- sergantis rože ar kt Str inf forma (angina, skarlatina, pneumonija), yra ir sveikų nešiotojų. Be egzogeninės galima ir endogeninė infekcija (dėl infekcijos židinio buvusio organizme hematogeniniu keliu). Vartai- pažeista oda, gleivinės. Būdingas rudens-žiemos sezoniškumas, nes gausėja kvėpavimo takų katarų, anginos, skarlatinos (jas sukelia tas pats sukėlėjas). Sukėlėjas paplitęs visur, yra sąlygiškai patogeniškas. Užsikrėtimą lemia: makroorganizmo imlumas, odos pažeidimai. Persirgus imunitetas nesusidaro.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

 Rožė (lot. erysipelas) – infekcinė liga, kurią sukelia Streptococcus pyogenes. Mikroorganizmai sukelia serozinį (išsiskiria serumas), kartais hemoraginį (kraujavimas) odos, o rečiau gleivinės uždegimą.

Sukėlėjas patenka per pažeistą odą (žaizdos, iššutimai, patinimai, grybelinės ligos, mikro/makrotraumos). Sukėlėjas dauginasi odos limfagyslėse, sukeldamas serozinį uždegimą, kuris gali pereiti į hemoraginį. Odos pakitimai: patinimas, paraudimas, skausmingumas, dėl gausaus uždegiminio infiltrato (eksudato) kaupimosi po epidermiu, jis atplyšta nuo odos, pavirsta pūslės su seroziniu eksudatu, jis gali supūliuoti, tada gali atsirasti pūlingas hemoraginis eksudatas, vėliau ta vieta gali pasidengti juodu šašu.

Toksinų rezorbcija sąlygoja intoksikaciją: temperatūra, šaltkrėtis, pykinimas, vėmimas, baltas liežuvio apnašas. Galimos komplikacijos- abscesas, flegmona, odos nekrozės. Kartais ligos sukėlėju gb stafilokokas, bet stafilokokinės rožės metu būna pūlingas hemoraginis eksudatas, susidaro juodas šašas.

Prieš 15m aiškinta, kad recidyvuoja nes tai alergija, o dabar aiškinama, kad kartojimąsi lemia imuninės sistemos defektas. Recidyvai būna ne visiems (recidyvų dažnis- 25-88%), juos gali provokuoti stresas (2 dienos po jo atsiranda rožė). Poveikis nervų sistemai turi įtakos recidyvų dažniui, nes centrinės nervų sistemos poveikyje mobilizuojama imuninė sistema (teigiamas užkalbėjimų, ekstrasensų poveikis).

Rožė – tai liga, kuri yra linkusi kartotis, imunitetas jai neįgyjamas. Rūpestingai gydomi ligoniai dažniausiai pasveiksta, tačiau, kai gydyti pradedama per vėlai, ligos eiga gali būti labai sunki. Odos paviršiuje gali susidaryti pūslės, jos gali pūliuoti ar net nekrozuoti – oda pajuosta, iškrenta ir lieka gilus randas. Taip pat veido rožė gali išplisti į akiduobę ar vidurinę ausį. Liga gali komplikuotis meningitu, sepsiu, tromboflebitu. Kartais dėl limfos stazės pasireiškia dramblialigė (ištinsta kojos).


KLINIKA

Liga prasideda po kelių valandų, o kartais ir po kelių dienų. Labai staiga ligonis ima karščiuoti, jį krečia šaltis, ant lūpų pasirodo puslelinė, skauda galvą. Kartais ligonis gali net kliedėti ar vemti. Infekcijos patekimo vietoje staiga atsiranda:

  • odos paraudimas: pradžioje dažnai netaisyklingos formos, vėliau – ribos aiškios, kraštai pakilę, dantyti („liepsnos“, „liežuviai“), aiškiai atsiriboję nuo sveikų audinių;
  • audinių tinimas, blizgesys;
  • karštis;
  • pažeidimo vietos veržimas, odos tempimas;
  • skausmingumas;
  • deginimas, perštėjimas ar niežėjimas;
  • retai susidaro pūslelės, pūslės, hemoragijos, erozijos ar nekrozė (priklauso nuo uždegimostiprumo);
  • būdingas skausmingas limfadenitas, gali būti limfangitas.

Dažniausiai rožė atsiranda ant veido, tačiau gali atsirasti ir ant blauzdų ar aplink bambą. Ryškesni rožės požymiai dažniausiai trunka apie savaitę (7–14 d.), po to jie ima silpnėti, pažeista oda tamsėja, pleiskanoja. Pagal tai, kaip uždegimas vystosi, gali būti tik paraudimas (eritematozė), atsirasti pūslių, vystytis hemoragijos ar nekrozė. Kai uždegimas apima gilesnius sluoksnius ir poodį, tuomet liga vadinama celiulitu.


DIAGNOSTIKA

Rožės diagnozė nustatoma pagal klinikinius simptomus (ūmi pradžia su šaltkrėčiu, kartais vėmimas, be to, būdingas ryškių kontūrų odos paraudimas ir patinimas, jo plitimas nelygiomis linijomis).

Bakteriologiniai tyrimai rožei diagnozuoti neatliekami, nes iš pažeisto vietos išskirti streptokokai neįrodo jų etiologinio vaidmens, jie gali būti normali odos flora.


GYDYMAS

Liga gydoma antibiotikais (penicilinu, eritromicinu, cefalosporinais). Taip pat skiriama nuskausminančių, karščiavimą mažinančių, priešalerginių preparatų. Svarbi yra pažeistos odos higiena (pūslėms pratrūkus skiriama aerozolių nudegimams gydyti arba dedami kompresai su chlorheksidino tirpalu). Jeigu rožė yra apatinėse galūnėse, rekomenduojama kuo daugiau gulėti pakėlus koją ir nuolat judinti pėdą, įtempti ir atpalaiduoti blauzdos raumenis.

Papildomas gydymas:

  • Vietinė terapija: kvarcas, UV spinduliai.
  • Nedėti šlapių tvarsčių, nes sudaro geresnes sąlygas mikrobams daugintis.

PROFILAKTIKA

Rožės profilaktikai labai svarbu:

  • stiprinti imuninę sistemą;
  • vengti mikrotraumų, nuospaudų, tinkamai dezinfekuoti žaizdas;
  • gydyti odos grybelį, tarpupirščių iššutimą, avėti tinkamą avalynę;
  • tinkamai gydyti CD ir vengti ligos komplikacijų;
  • esant kojų venų nepakankamumui – nešioti kompresines kojines, gerti venų ir limfagysliųtonusą didinančius preparatus, atlikti fizioterapijos procedūras limfos nutekėjimui gerinti.