Preeklampsija

Preeklampsija

 

APIBRĖŽIMAS

Preeklampsija – daugiasisteminė patologija, kuri gali atsirasti po 20 savaičių nėštumo. Ji paprastai susijusi su padidėjusiu kraujospūdžiu, proteinurija bei edema.


EPIDEMIOLOGIJA

3 - 10 proc. nėštumų komplikuojasi preeklamsija, o eklampsija pasireiškia 1 iš 2000 nėščiųjų. Tai pagrindinė perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis. Traukuliai gali ištikti prieš gimdymą, jo metu ar po gimdymo. Per metus pasaulyje nuo eklampsijos žūva apie 50 tūkstančių moterų.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Preeklampsija – tai specifinis su nėštumu susijęs grėsmingas motinos ir vaisiaus sveikatai klinikinis sindromas. Jam būdingas daugelio organizmo sistemų sutrikimas, hipertenzija po 20 savaičių nėštumo bei proteinurija.

Preeklampsijos rizikos faktoriai:

  • Nėščiųjų amžius: iki 15–20 metų arba 40–45 metų.
  • Pirmasis nėštumas.
  • Daugiavaisis nėštumas.
  • Genetinis paveldimumas (autosominis recesyvinis).
  • I arba II tipo cukrinis diabetas. Preeklampsijos dažnis gali siekti net 20 proc. ir statistiškai patikimai dažnėja sunkėjant cukrinio diabeto eigai.
  • Lėtinė hipertenzija.
  • Inkstų ligos.
  • Buvusi preeklampsija (gali kartotis 10–15 proc. Nėščiųjų).
  • Dirbtinis apvaisinimas gimdoje, ypač apvaisinimas donoro sperma preeklampsijos riziką didina 2–3 kartus.
  • Socialinė padėtis (ypač dažnėja preeklampsija blogai besimaitinančioms nėščiosioms).
  • Rasė (JAV preeklampsijos dažnis tarp baltaodžių 5–10 proc., tarp juodaodžių – 15–20 proc.; tai būdinga tik pirmąkart gimdančioms moterims).
  • Rečiau minimi: tėvų vyresnis amžius, nėščiųjų antsvoris, ilgesni intervalai tarp gimdymų, gimdymas žiemą (gruodžio mėn.), kolagenozės.

Patofiziologija nėra visiškai ištirta, tačiau daugiausia siejama su placentos kraujotakos sutrikimais, su jos išemija dėl nepakankamos trofoblastų invazijos į motinos spiralines arterijas. Dėl to šių arterijų diametras reikiamai nepadidėja ir neužtikrinamas normalus kraujo pritekėjimas į placentą.

Preeklampsijos patogenezėje svarbus vaidmuo tenka trombocitams. Jų koncentracija sumažėja dėl trumpesnio jų išgyvenamumo bei padidėjusio sunaudojimo, susijusio su nedidelio laipsnio diseminuota intravazaline koaguliacija.

Komplikacijos yra retos, tačiau pavojingos: kraujosrūvos smegenyse, diseminuota intravazalinė koaguliacija (būklė, kai kraujas sukreša „gabaliukais" kraujagyslėse), placentos atšoka. Prognozė priklauso nuo asmeninių ligonės ypatybių, nėštumo laiko, gydymo skubumo ir adekvatumo, komplikacijų. Dažniausiai pavyksta išgelbėti ir nėščiąją, ir naujagimį, tačiau, kaip ir visos ekstremalios būklės, ši gali būti neprognozuojama.



KLINIKA

Preeklampsija (nėščiųjų hipertenzija su proteinurija) gali būti lengva ir sunki.

Lengvos preeklampsijos požymiai: 

  • AKS padidėjimas atitinka hipertenzijos kriterijus, bet diastolinis AKS mažesnis nei 110 mm Hg;
  • proteinurija ≥ 1+ ar > 300 mg per 24 val.

Sunkios preeklampsijos požymiai: 

  • arterinis kraujo spaudimas > 160/110 mm Hg;
  • proteinurija > 5g per 24 val. (ar ³ 3+);
  • galvos skausmas, regėjimo sutrikimai, epigastriumo ar dešiniojo pašonkaulio skausmai; 
  • HELLP sindromas (hemolizė, padidėjęs kepenų fermentų kiekis, trombocitopenija);
  • oligurija < 500 ml per 24 val.;
  • plaučių edema.

Preeklampsija pasireiškia hipertenzija (arterinio kraujospūdžio pakilimas), proteinurija ( baltymų atsiradimas šlapime) su arba be patologinės edemos. Hipertenzija diagnozuojama, kai po 20 nėštumo savaitės dukart matuojant arterinį kraujo spaudimą ( su 4-6 valandų pertrauka) sistolinis spaudimas būna didesnis už 140 mmmHg, o diastolinis didesnis už 90 mmHg. Proteinurija diagnozuojama, kai paros šlapime randama 300mg baltymo. Taip pat preeklampsijai būdinga oliguria, mažiau nei 500ml šlapimo per parą; pastovus galvos skausmas, regėjimo sutrikimai, cianozė, plaučių edema, trombocitopenija, pilvo skausmas, sumažėjęs vaisiaus augimas, mažai vaisiaus vandenų, pablogėję kepenų funkcijos rodikliai. Moteris skundžiasi silpnumu, dusuliu, atsiranda viso kūno edemos.


DIAGNOSTIKA

Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, baltymo kiekiu šlapime, kraujo, biocheminiais tyrimais (inkstų, kepenų funkcijos rodikliai). Būtina sekti vaisiaus judesius, virkštelės kraujotaką, tirti vaisių echoskopu.

Kelis kartus per dieną matuojamas pulsas ir arterinis kraujospūdis abiejose rankose (pavojingas 140/90 mm Hg ir didesnis), suvartotų skysčių kiekis, į atskirą indą renkamas paros šlapimas ir matuojamas jo kiekis (pavojinga 900-500 ml ir mažiau šlapimo per parą), ištiriamas baltymo kiekis paros šlapime. Atliekamas bendras kraujo tyrimas (randamas sumažėjęs hemoglobino, hematokrito, trombocitų kiekis), biocheminis kraujo tyrimas (randamas sumažėjęs baltymų kiekis, sutrikusi elektrolitų K, Na, Ca, Cl pusiausvyra, dėl inkstų funkcijos sutrikimo gali būti padaugėję šlakų – šlapalo ir kreatinino), ištiriamas kepenų fermentų aktyvumas (gresiant komplikacijoms jis padidėja), kraujo krešumo rodikliai.

GYDYMAS

Sunki preeklampsija ir eklampsija - tai ekstremalios būklės akušerijoje. Būtina kuo greičiau guldyti ligonę į ligoninę. Taikomas gydymas:

  • Griežtas gulimas režimas;
  • Intensyvi terapija - širdies veiklos, kvėpavimo užtikrinimas.
  • Kraujospūdžio mažinimas (labetololis, hidralazinas, nifedipinas). Lengvos preeklampsijos metu skiriama metildopa.
  • Pasireiškus traukuliams, jie slopinami magnio sulfatu, diazepamu.
  • Sunkios preeklampsijos metu 2 - 3 parų bėgyje atliekamas gimdymo sužadinimas arba Cezario pjūvio operacija.

Lengvos preeklampsijos metu skiriamas aspirinas, vitaminai C ir E (manoma, kad jie padeda išvengti sunkios preeklampsijos).


PROFILAKTIKA

Nėra žinoma kaip apsisaugoti nuo preeklampsijos. Geriausias būdas išvengti preeklampsijos komplikacijų reguliarus nėštumo sekimas, arterinio kraujospūdžio matavimas, šlapimo tyrimas.