Poliomielitas

Poliomielitas


APIBRĖŽIMAS

Poliomielitas – ūminė virusinė infekcinė liga, dar vadinama vaikų infekciniu paralyžiumi, plintanti fekaliniu - oraliniu būdu. Ligą sukelia poliovirusas. Dauguma poliomielito infekcijų yra be simptomų. Apie 1% ligos atvejų virusas su krauju patenka į centrinę nervų sistemą, kur pirmiausiai užkrečiami ir suardomi motoriniai neuronai. Tai sukelia atitinkamų galūnių raumenų susilpnėjimą bei paralyžių.


EPIDEMIOLOGIJA

Amerikos žemyne poliomielitu nebesergama nuo 1994 metų, Australijoje, Tolimųjų Rytų regione – nuo 2000 metų, Europos regione – nuo 2002 metų. Lietuvoje paskutinis susirgimo poliomielitu atvejis užregistruotas 1972 metais. Pastaraisiais metais poliomielitu vis dar sergama tik keliose pasaulio šalyse, o daugiausia susirgimų registruojama Indijoje.

Infekcijos šaltinis – ligoniai, rekonvalescentai ir sveiki viruso nešiotojai. Jie išskiria virusą su išmatomis 2-6 savaites, o kai kurie iki 3 mėnesių (1g išmatų būna iki 1 mln infekcinių dozių). Paskutinėmis inkubacinio periodo ir pirmomis ligos dienomis virusų randama ir nosiaryklėje.

90% serga 1-5 m. vaikai, nes jie labai imlūs. Vyresni vaikai ir suaugusieji įgyja imunitetą endemiškai cirkuliuojantiems virusams, persirgdami besimptomėmis infekcijos formomis. Jų kraujyje yra specifinių antikūnių. Besimptomės formos pasitaiko 100 kartų dažniau nei kitos formos.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Poliomielitą sukelia polio virusas. Virusu užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu per infekuotas gleivinių išskyras, skreplius ar kontaktuojant su infekuotomis išmatomis. Virusas turi didelį afenitetą nervų sistemai, replikuojasi motoriniuose neuronuose ir juos suardo. Virusas pro virškinamojo trakto gleivinę patenka į kraują (virusemija) bei nerviniais kamienais (nerotropiškas) ir limfagyslėmis pasiekia nugaros bei pailgąsias smegenis.  Pažeidžia pilkosios medžiagos priekinius ragus, sukelia difuzinį uždegimą, motorinių neuronų distrofiją, degeneraciją ir nekrozę. Apie nugaros smegenis maitinančias kraujagysles susidaro uždegiminiai infiltratai. Paralyžuojami ir atrofuojasi atitinkami galūnių ir liemens raumenys. Dažnai pažeidžiamas širdies raumuo. Jei kvėpavimas nesutrikęs kiti organai beveik nepažeidžiami. Inkubacinis periodas (nuo viruso patekimo į organizmą iki pirmų simptomų atsiradimo) gali trukti nuo 5 iki 35 dienų (vidurkis 7-14dienų). Poliomielito rizikos faktoriai: nusilpusi imuninė sistema bei kelionės į šalis, kuriose yra poliomielito protrūkis.


KLINIKA

Apie 95% sudaro subklinikinis tipas:

  • Subklinikinė infekcija
  • Bendras silpnumas
  • Galvos skausmas
  • Paraudusi ir skausminga ryklė
  • Žema temperatūra
  • Vėmimas.

Klinikinės poliomielito formos - neparalyžiuojantis poliomielitas:

  • Didžiulis nuovargis
  • Galvos, kaklo, nugaros skausmai
  • Dirglumas
  • Kojos skausmas (blauzdos raumenų)
  • Vidutinis karščiavimas
  • Raumenų sustingimas
  • Raumenų skausmas ir spazmas bet kurioje kūno vietoje
  • Skausmingas odos bėrimas
  • Vėmimas, viduriavimas
  • Simptomai dažniausiai trunka 1-2 savaites.

Klinikinės poliomielito formos - paralyžiuojantis poliomielitas:

  • 5-7 dienas iki kitų simptomų atsiradimo būdingas karščiavimas
  • Neįprasti pojūčiai
  • Pūtimo jausmas pilve
  • Apsunkintas kvėpavimas
  • Vidurių užkietėjimas
  • Apsunkintas šlapinimasis
  • Padidėjęs seilėtekis
  • Galvos skausmas
  • Irzlumas
  • Raumenų sustingimai ar spazmai blauzdose, kakle, nugaroje
  • Raumenų skausmas
  • Nesimetriškas raumenų silpnumas: atsiranda staiga, lokalizacija priklauso nuo to, kuri nugaros smegenų dalis pažeista, išsivysto į paralyžių
  • Jautrumas prisilietimui (net ir švelnus prisilietimas gali būti skausmingas)
  • Sustingęs kaklas ir nugara
  • Apsunkintas ryjimas.

DIAGNOSTIKA


  • Juosmeninė punkcija (likvoras skaidrus, spaudimas, teigiama Pandžio reakcija, citozė 10 –300 /m L (limfocitzė), truputį baltymų (ląstelinė baltyminė disociacija).  Po 1-2 savaičių citozė, baltymų (baltyminė ląstelinė disociacija), leukopenija.
  • Specifiniai tyrimai: virusologinis išmatų pasėlis audinių kultūroje, citopatinio efekto nustatymui. Didžiausia tikimybė išskirti virusą – kai išmatų pavyzdžiai tyrimams paimami 2 kartus su 1-2 dienų pertrauka per pirmąsias 14 dienų nuo ligos pradžios.
    Antikūnių titras: tiriant porinius serumus virusų neutralizavimo būdu.

GYDYMAS

 

Specifinio gydymo nėra. Priešvirusiniai preparatai poliomielito viruso neveikia. Gydymas tik simptominis: sušvelninami simptomai, greitinamas sveikimas, vengiama komplikacijų. Skiriami antibiotikai norint išvengti bakterinės infekcijos, analgetikai skausmo slopinimui, įvairūs fiziniai pratimai ir visavertė mityba.


PROFILAKTIKA

Pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepai. Skiepijamos dviejų tipų poliomielito vakcinos: gyva, per burną skiepijama OPV vakcina (Sabino vakcina) ir užmušta, injekcijomis skiepijama IPV vakcina (Salko vakcina). Abiejų vakcinų sudėtyje yra pirmo, antro ir trečio tipo poliomielito virusų.