Osteomielitas

OSTEOMIELITAS


APIBRĖŽIMAS

Osteomielitas – tai pūlinė – destrukcinė kaulų čiulpų liga (uždegimas). Pūlinis uždegimas, prasidėjęs kaulų čiulpuose, paprastai greitai plinta į kaulinę medžiagą, antkaulį, kraujagysles. Osteomielitas gali būti ūminis ar lėtinis. Ūmus uždegimas gali būti hematogeninis (endogeninis), kai mikrobai į kaulą patenka per kraują iš pūlinio židinio organizme. Taip pat ūmus uždegimas gali būti trauminis (egzogeninis) – tuomet mikrobai į kaulą patenka per atviras traumines ar operacines žaizdas. Lėtinis uždegimas gali būti antrinis (po traumos ar ūminio osteomielito) arba pirminis (atipinis).

EPIDEMIOLOGIJA

Ūmus hematogeninis osteomielitas yra augančio organizmo liga, o suaugusiems dažniau pasitaiko trauminis osteomielitas. 90 – 95 proc. ligonių, sergančių hematogeniniu osteomielitu, yra vaikai ir paaugliai nuo 8  iki 17 metų. Vaikai iki 3 metų serga retai. Moterys serga 2-3 kartus dažniau nei vyrai. Apie 20 proc. ligonių ūmus osteomielitas pereina į lėtinį.

 

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Ligą sukelia įvairūs pūliniai mikrobai, dažniausiai Staphylococcus aureus (85 – 90 proc.). Vaikų kraujotakos savybės sudaro palankias sąlygas pūliniams mikrobams įsiskverbti ir nusėsti kaulų čiulpuose. Lėtinis osteomielitas prasideda nepastebimai arba į lėtinį gali pereiti nepakankamai išgydytas ūminis osteomielitas.

 

KLINIKA

Hematogeninis osteomielitas iš pradžių prasideda seroziniu, o vėliau pereina į pūlinį uždegimą. Pradžioje jaučiamas galūnės skausmas, kuris yra toks stiprus, kad ligonis negalimiegoti, judinti galūnę, eiti. Sutrinka galūnės funkcija. Ligoniui pakyla temperatūra iki 39 – 40ºC, krečia šaltis. Vėliau gali atsirasti patinimas pažeisto kaulo srityje, odos paraudimas.

Lėtinio osteomielito požymiai – įvairios galūnės deformacijos, kaulo sekvestrai, recidyvuojančios fistulės, pro kurias sunkiasi pūliai, išeina kaulo gabaliukai. Galūnės skausmai gali būti maudžiančio pobūdžio, kurie sustiprėja paūmėjimų metu. Galūnė greitai pavargsta, labiau skauda po fizinio krūvio. Ilgainiui ligonis sunyksta, sulysta, išblykšta, pradeda šlubuoti.

 

DIAGNOSTIKA

Ūmaus osteomielito diagnozė nustatoma remiantis ligos istorija, klinika. Atliekami laboratoriniai tyrimai, kurie rodo uždegimą organizme. Įtarus osteomielitą daroma kaulo punkcija, kurios metu diagnozė patvirtinama gavus pūlių. Esant vėlyvai ligos stadijai informatyvus rentgeninis tyrimas. Ligos pradžioje šis tyrimas vertingas tik atmesti trauminį kaulo pažeidimą. Retai atliekami kiti tyrimai: ultragarsinė osteometrija, sąnarių echoskopija ir kt.

Lėtinio osteomielito diagnostika paprastesnė – rentgenograma šiuo atveju labai informatyvi. Ligą padeda nustatyti ir praeityje buvęs hematogeninis osteomielitas ar trauma.

 

GYDYMAS

Jei ligoniai pradedami gydyti per pirmas tris paras esant ūmiam osteomielitui, pasveiksta net 90 proc. pacientų, o jei gydymas pradedamas 4-7 parą – tik 50 proc. asmenų visiškai pasveiksta. Taigi, šiuo atveju ypač svarbi ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas.

Organimo intoksikacijai mažinti pirmomis paromis skiriama infuzinė terapija, antistafilokokinė plazma. Į kompleksinį gydymą įtraukiamos įvairios fizioterapinės procedūros. Prieš mikroorganizmus vartojami plataus spektro antibiotikai. Taip pat naudojamas chirurginis gydymas.

Lėtinis osteomielitas gydomas chirurginiu būdu – atliekama sekvestrektomija, kurios metu pašalinama pažeista kaulo dalis. Jei lieka didelė ertmė, ji paprastai užpildoma kauliniu transplantatu.

 

PROFILAKTIKA

1. Laikytis švaros - ir menkiausią žaizdelę (pavyzdžiui, nusibrozdinus) nedelsiant nuplauti tekančiu vandeniu su muilu (vandenilio peroksido ant žaizdelės pilti nebūtina).

2. Pilnavertė mityba.

3. Organizmo grūdinimas, imuninės sistemos stiprinimas.