Nėščiųjų vėmimas

Nėščiųjų vėmimas


APIBRĖŽIMAS

Nėščiųjų vėmimas – tai nėštumo patologinė būklė. Pykinimas bei vėmimas dažniau vargina pirmojo nėštumo trimestro laikotarpiu nei trečiąjį trimestrą ir dažniau pasitaiko moterims, kurios buvo nėščios daugiau nei vieną kartą.


EPIDEMIOLOGIJA

Nėščiųjų pykinimas ir vėmimas yra bene pats dažniausias nėščiųjų nusiskundimas pirmojo nėštumo trimestro metu. Tyrimai rodo, kad nuo jo kenčia net iki 70-85% nėščių moterų. Apie keturiems penktadaliams moterų pykinimas bei vėmimas silpnėja ir išnyksta iki 12-14 nėštumo savaitės, tačiau 20 % moterų jis tęsiasi ir per ketvirtą bei penktą nėštumo mėnesį. Retai pykinimas ir vėmimas išlieka net iki nėštumo pabaigos.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Šio sutrikimo priežastys bei išsivystymo mechanizmai mokslui dar nėra aiškūs, tačiau manoma, kad svarbią rolę vaidina nėštumo sukelti organizmo hormonų pokyčiai.

Nėščiųjų vėmimas pasireiškia sutrikus vegetacinės nervų sistemos veiklai ir padidėjus hormono – žmogaus chorioninio gonadotropino – kiekiui nėštumo pradžioje. Šį hormoną gamina gemalą maitinantys choriono gaureliai, kuriais jis įsitvirtina gimdos ertmėje. Didžiausia hormono koncentracija būna 10-12 nėštumo savaitę. Jo aptinkama visuose nėščiosios organizmo skysčiuose ir audiniuose. Chorioninis gonadotropinas palaiko nėštumą, kol susiformuoja ir ima funkcionuoti placenta.

Kai kūdikis auga gimda tampa prispausta prie pilvo. Tai gali pridaryti būsimai motinai nemalonumų ir sukelti rėmenį, pykinimą ar vėmimą.

Pykinimo ir vėmimo intensyvumas gali būti įvairus: nuo nedidelio šleikštulio tik rytais ar vėmimo rytais iki tokio pykinimo ar (ir) vėmimo, kurio priepuoliai kartojasi daugelį kartų per dieną ir net naktį. Kai moterys negali nei valgyti, nei gerti, be to vemia, organizmas netenka daug skysčių, sutrinka elektrolitų, o vėliau ir medžiagų apykaita.

Pykina ir vemiama labiau ir dažniau ir tada, kai gimdoje auga dvyniai ar dar gausesnis daugiavaisis nėštumas.

Vemiančias nėščiąsias būtina įvairiapusiškai ištirti, nes vėmimas gali būti sunkių ligų – ūminio apendicito, inkstų geldelių uždegimo, galvos smegenų naviko, meningito, pūslinės išvisos, ūminio kasos uždegimo, ūminio tulžies pūslės uždegimo, žarnų nepraeinamumo, apsinuodijimo simptomas.


KLINIKA

Vemdamos moterys netenka daug skysčių, mažėja kūno svoris. Vakare palengvėja, jos jau gali valgyti, gerti. Dėl vėmimo dažnai moteriai atsiranda skausmas epigastriume, rėmuo, deginimas, kartumas burnoje. Rūgštus vėmalų turinys, susimaišęs su skrandžio sultimis, sudirgina stemplės ir burnos gleivinę. Kartais vemti pradedama nuo stipraus susijaudinimo, pamačius, užuodus organizmui nepriimtino maisto. Dažnas vėmimas sekina organizmą, trikdo kraujotaką.

DIAGNOSTIKA

Esant atkakliam vėmimui atliekami:

  • Bendras ir biocheminis kraujo tyrimai;
  • Kraujo pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyra);
  • Šlapimo tyrimas;
  • Užrašoma elektrokardiograma (nes, sutrikus elektrolitų pusiausvyrai organizme, gali sutrikti širdies ritmas);
  • Nėščiąją apžiūri terapeutas, okulistas (įvertina pakitimus akių dugne), neuropatologas.

Pykinimą ir vėmimą sukelia ir navikinės nenormalaus nėštumo ligos – pūslinė išvisa bei chorionepitelioma.


GYDYMAS

Svarbu tinkamai subalansuoti darbo ir poilsio režimą. Jei vėmimas nėra atkaklus ir gausus, medikamentai išvis neskiriami. Šiuo metu pykinimą ir vėmimą populiaru slopinti maisto papildu imbieru, kurį galima vartoti žalią arba kapsulių pavidalu. Jis slopina skrandžio motoriką ir aktyvina žarnyno peristaltiką.

Jei minėtos priemonės nepadeda, skiriami raminantys (valerijono preparatai, sukatžolės mikstūra, benzodiazepinai), vėmimą slopinantys centrinio poveikio vaistai, neuroleptikai.

Gydytojas parinks tinkamą gydymą atsižvelgdamas į vėmimo sukeltus simptomus, nėštumą, siekdamas pirmiausia nepakenkti.


PROFILAKTIKA

Norint palengvinti vėmimo ir pykinimo simptomus nėštumo metu reikia atrasti tokią sėdėjimo pozą, kurio metu būtų išvengiama pilvo spaudimo. Valgyti dažniau, bet mažomis porcijomis – tai daug sveikiau tiek motinai, tiek kūdikiui.