Leukemija


APIBRĖŽIMAS

Leukemija - (hemoblastozė, leukozė) – tai kloninis piktybinis kraujo ir kraujodaros organų sutrikimas, skatinantis nefunkcionuojančių ląstelių kaupimąsi ir jų dalijimosi reguliacijos praradimą. Tai yra hemopoezinio audinio pirmtakų neoplastinės genezės liga, kuriai būdinga difuziniai kaulų čiulpų pokyčiai su leukemine ląstelių proliferacija (išvešėjimu), išplitusiais infiltratais kepenyse, blužnyje, limfmazgiuose ir kitur. Terminas leukemia kilęs iš graikų žodžių leukos, reiškiančio baltas, ir haema, reiškiančio kraujas, vartojamas aprašant ligonius, turinčius didelį leukocitų kiekį.


EPIDEMIOLOGIJA

Ūminė limfoblastinė leukemija dažniausiai vaikams iki 15 metų amžiaus pasitaikanti leukemija, tačiau ja gali sirgti bet kokio amžiaus žmonės. Dažniau šia leukemija serga geriau išsivysčiusiose šalyse, geresnę ekonominę padėtį užimančių žmonių grupėse. Tai aiškinama mažesne ekspozicija bakterinėms infekcijoms per pirmus vaiko gyvenimo metus.

Lietuvoje per metus diagnozuojama apie 40 naujų lėtinės mieloleukemijos atvejų. 50% pacientų yra darbingo amžiaus - jaunesni nei 60 metų. Apie 90% Lietuvos pacientų liga nustatoma pradinėje lėtinėje stadijoje. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 sergančiųjų lėtine mieloleukemija. Deja, tik apie 60 pacientų (30%) gauna modernų lėtinės mieloleukemijos gydymą imatinibu.

Paciento, sergančio lėtine limfoleukemija, pirmos eilės giminės turi tris kartus didesnę tikimybę susirgti šia liga nei kiti žmonės. Lėtine limfoleukemija dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės. Susirgimo dažnis nuo mažiau nei vieno naujo ligos atvejo 100 000 gyventojų iki 35 metų amžiaus ribos didėja iki 30 naujų atvejų 100 000 gyventojų, sulaukusių 85 metų ir vyresnių.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Leukemijos metu pažeidžiami kaulų čiulpai, sumažėja normalių hematopoetinių ląstelių gamyba ir funkcija. Kraujyje pakinta jų skaičius ir atsiranda nesubrendusių ląstelių formų. Leukemijų etiologija - genų mutacija - tai įgytas normalaus geno pakitimas. Manoma, kad tam gali turėti įtakos:

•           jonizuojanti radiacija,

•                    cheminės medžiagos (benzenas, naftos perdirbimo produktai),

•                    chemoterapija,

•                    kai kurie virusai (HTLV-1).

Tiksli leukemijų priežastis nežinoma. Rizikos veiksniai kartu su genetiniu polinkiu pakeičia branduolio DNR ir leukeminė ląstelė nesugeba subręsti. Leukeminiai blastai ir pirmtakės ląstelės pripildo kaulų čiulpus ir verčia normalių ląstelių vešėjimą sustoti – atsiranda pancitopenija (visų kraujo ląstelių kiekio sumažėjimas).

1975 m., prancūzų, amerikiečių, britų mokslininkai sudarė leukemijų klasifikaciją, kuri remiasi ląstelių struktūra, skaičiumi, genetika, paviršiaus žymeklių nustatymu ir histocheminiu dažymu.

Leukemijos klasifikuojamos:

1.                   pagal tai, iš kokio hemopoezinio (kraujodaros) audinio kilusios, į mieloidinės ir limfoidinės kilmės (mieloleukemija ir limfoleukemija),

2.                   pagal jų trukmę – į ūmines ir lėtines. Ūminės ir lėtinės leukemijos klasifikuojamos atsižvelgiant į vyraujančių ląstelių rūšį ir navikinių ląstelių substrato ypatybes.

KLINIKA

Visi simptomai ir ligos klinika priklauso nuo leukemijos rūšies.

Simptomai susiję su kaulų čiulpų slopinimu:

  •                    dėl anemijos - greitas nuovargis
  •                    dėl trombocitopenijos - ilgalaikis kraujavimas susižeidus
  •                    odoje atsirandančios kraujosruvos (mėlynės) ar petechijos (smulkūs melsvi taškeliai), odos blyškumas
  •                    dėl infekcijos - karščiavimas
  •                    dėl anoreksijos krenta svoris, nyksta raumenys, sunkėja rijimas
  •                    pykinimas ir vėmimas.

Klinikiniai ligos simptomai:

•           padidėja kepenys, blužnis

•                    dažni neuralginiai požymiai

•                    padidėję limfiniai mazgai

•                    karščiavimas be aiškios priežasties

•                    galvos skausmai be aiškios priežasties

•                    rankų, kojų ir strėnų skausmai

•                    dusulys fizinio krūvio metu.

Dažniausiai žmogus, susirgęs ūmine leukemija, pradeda skųstis bendru silpnumu, jam pakyla temperatūra (kai kuriems karštis ilgai laikosi per 38oC). Karščiavimą silpnai veikia įprastiniai vaistai, naudojami temperatūrai mažinti.

Ligonis gali jausti kaulų skausmus, pablogėja apetitas. Sergant mieloblastine leukemija, pusei ligonių kraujuoja iš nosies, dantenų, savaime odoje atsiranda smulkių mėlynių.

Neretai žmogus į ligoninę guldomas dėl kitos sunkios infekcijos (pvz., sunkaus plaučių uždegimo), kurios priežastis yra susilpnėjusi organizmo apsauginė reakcija dėl ūminės leukemijos, kraujavimo.

Komplikacijų būna įvairių – viena iš jų neatsparumas bakterinėms infekcijoms (dažni plaučių uždegimai, odos pūliniai), pakitusių leukeminių ląstelių patekimas į galvos ir nugaros smegenis (centrinę nervų sistemą) ir jų pažeidimas (neuroleukemija).


DIAGNOSTIKA

Diagnozei nustatyti tiriamas kraujas ir kaulų čiulpai. Kraujo tyrimu nustatoma anemija, trombocitopenija, nudažius specialiais dažais matomos blastinės ląstelės. Kaulų čiulpų aspiratas atliekamas leukeminių ląstelių kiekiui ir morfologijai įvertinti. Taip pat naudojamas tyrimas imunofenotipavimui ir chromosomų įvertinimui. Kaulų čiulpų biopsija parodo, kiek liga išplitusi kaulų čiulpuose ir kiek likę normalių kraujodaros ląstelių. Kaulų čiulpų tyrimai kartojami gydymo veiksmingumui ir liekamajai ligai įvertinti. Minėti tyrimai padeda nustatyti leukemijos rūšį, parinkti gydymo intensyvumą, trukmę ir vaistų derinius.

Lėtinė mieloleukemija yra unikali tuo, kad turi specifinį genetinį žymenį (bcr-abl geną turinčią Filadelfijos chromosomą), kurį molekuliniais metodais galima aptikti kraujyje ir kaulų čiulpuose. Atliekant citogenetinius tyrimus, galima nustatyti Filadelfijos (Ph+) chromosomą turinčią ir šios chromosomos neturinčią ūminę limfoblastinę leukemiją. Ph+ leukemija retai pasitaiko vaikams, tačiau suaugusiems nustatoma apie 25–30% atvejų. Ši leukemija lemia blogesnę ligos prognozę ir reikalauja intensyvesnio gydymo.

Paprastai lėtinę limfoleukemiją galima nustatyti atlikus kraujo tyrimą. Nustatomas padidėjęs leukocitų ir limfocitų kiekis. Esant vėlesnei ligos stadijai gali būti sumažėjęs trombocitų ir eritrocitų kiekis. Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija dažniausiai atliekamos prieš pradedant gydymą, vėliau gali būti kartojamos gydymo veiksmingumui įvertinti.


GYDYMAS

Intensyviai taikant citostatinę (ląstelių naikinimo) terapiją, daugumai ligonių leukemija sustabdoma. Jos požymiai kraujyje ir kaulų čiulpuose išnyksta, t.y. pasiekiama remisija, kuri gali trukti labai įvairiai: nuo mėnesio iki kelių metų (priklauso nuo leukemijos tipo, ligonio amžiaus, gydymo schemos. Po kurio laiko, ligos požymiai gali pasikartoti.

Ligonius, sergančius lėtine limfoleukemija, gydo hematologai. Kol kas lėtinė limfoleukemija - neišgydoma liga. Gydymo tikslai yra:

  •                    sulėtinti navikinių limfocitų augimą
  •                    pagerinti žmogaus savijautą ir palaikyti gerą gyvenimo kokybę
  •                    padėti išvengti infekcinių komplikacijų  pacientams, kurių liga progresuoja ir kuriems reikalinga pradėti gydymą, skiriama chemoterapija ir monokloniniai antikūnai.


PROFILAKTIKA

Profilaktika susideda iš rizikos veiksnių vengimo, tačiau konkrečių priemonių dar nėra.