Leišmaniozė

LEIŠMANIOZĖ


APIBRĖŽIMAS

Leišmaniozė yra lėtinių parazitinių ligų grupė, kurias sukelia pirmuonis Leishmania.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Leišmaniozė palitusi visame pasaulyje. Pasaulyje šia liga serga apie 12 milijonų žmonių ir šis skaičius nuolat didėja. Jos paplitimą skatina ŽIV infekcijos paplitimas (šios dvi infekcijos dažnai būna kartu). Liga gali paplisti tiek kaimuose, tiek miestuose.

 

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Šiuo metu žinoma apie 20 Leishmaniarūšių. Tai pirmuonys, turintys žiuželius, kinetoplastą (užbranduolinę DNR masę). Sukėlėją perneša plaukuotojų moskitinių uodų patelės. Į žmogaus organizmą leišmaniozės sukėlėjai patenka įkandus moskitui. Įkandimo vietoje susidaro mazgelis arba žaizdelė ir išsivysto odos leišmaniozė. Kita ligos forma- vidaus organų leišmaniozė- atsiranda sukėlėjui išplitus organizme per kraują ir lokalizavusis kaulų čiulpuose, limfmazgiuose, kepenyse, blužnyje.

 

KLINIKA

Infekcijos eigą lemia Leishmania rūšis ir užsikrėtusio asmens imuninė būklė. Nemaža dalis Leishmania sukėlėjų nesukelia simptomų. Kai eiga pasireiškia simptomais, galima išskirti dvi klinikines formas: odos leišmaniozė ir vidaus organų leišmaniozė. Nuo moskito įkandimo ir pirmuonių patekimo į organizmą iki simptomų pasireiškimo praeina 7-10 dienų, tačiau šis periodas gali užsitęsti ir iki kelių metų.

Odos leišmaniozė pradžioje pasireiškia raudonu mazgeliu moskito įkandimo vietoje. Vėliau susiformuoja paprastai neskausminga opa. Kiti simptomai- gali būti padidėję limfmazgiai, atsirasti kitokio pobūdžio odos pažeidimų- karpų, mazgų. Sergant šia leišmaniozės forma pasveikstama savaime, tik buvusios opos vietoje lieka randas. Galimi ligos recidyvai.

Vidaus organų leišmaniozė dar žinoma kaip kala-azar liga. Ligai būdingi simptomai:

1.      Kepenų ir blužnies padidėjimas;

2.      Karščiavimas;

3.      Kacheksija (organizmo išsekimas, kuris pasireiškia bendru fiziniu silpnumu, kūno svoriu mažėjimu, mažėjančia raumenų ir riebalų mase, apetito stoka, pykinimu, nuotaikos pablogėjimu);

4.      Žemės spalvos oda (iš čia kilęs pavadinimas kala-azar, reiškiantis „juodoji liga“);

5.      Viduriavimas, virškinimo sutrikimai.

Vidaus organų leišmaniozė būdinga silpną imunitetą turintiems žmonėms (sergantiems ŽIV, po organų transplantacijos, vartojantiems gliukokortikosteroidus).

 

DIAGNOSTIKA

Leišmaniozę įtariama remiantis klinika, bendru kraujo tyrimu, biocheminiu kraujo tyrimu, nustačius antikūnius prieš Leishmania kraujyje, tačiau diagnozė patvirtinama tik radus parazitą tiriamoje medžiagoje (kepenų, blužnies, limfmazgių, odos, gleivinių medžiagoje, kraujyje) ar išauginus sukėlėjo kultūrą specialioje terpėje.

 

GYDYMAS

Gydymui naudojami:

1.      Polivalentiniai antimonio junginiai, kurie leidžiami į veną. Gydymo trukmė priklauso nuo formos- odos leišmaniozė gydoma 20 dienų, o vidaus organų leišmaniozė- 28 dienas. Tačiau šie junginiai gana dažnai sukelia pašalines reakcijas- pykinimą, vėmimą, raumenų, sąnarių ir galvos skausmus bei bendrą silpnumą.

2.      Pentamidino izetionatas- antro pasirinkimo vaistas, leidžiamas į raumenis ar į veną. Gydymas tęsiasi trumpesnį laiką, tačiau jis taip pat sukelia nemažai nepageidaujamų reiškinių- pykinimas, blogas apetitas, galvos svaigimas, odos bėrimai ir niežulys, infekcijos vietoje jaučiamas skausmas ir kartais apmiršta audiniai.

3.      Amfotericinas B ir jo lipidiniai dariniai- tai vaistai nuo grybelių, tačiau gerai veikia ir leišmaniozės sukėlėjus. Leidžami į veną.

 

PROFILAKTIKA

Šiuo metu vienintelis būdas neužsikrėsti Leishmania- apsisaugoti nuo moskitų. Insekticidais apipurškiama oda, naktį patartina naudoti apsauginį tinklelį. Kitas būdas mažinti sergamumą leišmanioze- sunaikinti infekcijos židinius tarp gyvulių, tačiau tai padayti yra pakankamai sudėtinga. Taip pat svarbu nustatyti ir gydyti sergančius leišmanioze.