Kraujavimas

Kraujavimas

 

APIBRĖŽIMAS

Kraujavimas – kraujo liejimasis iš kraujo indų į aplinką arba į organizmo audinius ir organus. Kai kraujuoja į išorę, toks kraujavimas vadinamas išoriniu, o kai kraujuoja į organizmo audinius – vidinis kraujavimas. Yra pirminis ir antrinis kraujavimas. Pirminis kraujavimas prasideda tuoj pat sužalojus kraujagyslę. Antrinis kraujavimas – vėliau, kai pirminis jau buvo sustabdytas ar sustojęs.


EPIDEMIOLOGIJA

Kraujavimas gali pasitaikyti bet kokiems žmonėms.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Kraujavimo stiprumas priklauso nuo sužeistos kraujagyslės kalibro, rūšies (arterija, vena), AKS, kraujagyslės sužeidimo būdo (jei sužeidimas skersinis, kraujagyslė užsispazmuoja, ir kraujavimas greitai sustoja, jei kraujagyslė pažeista išilgai, defektas neužsidarys net ir spazmavus).

Kraujo išsiliejimas į ertmes:

Slaptas:

  • Haemothorax – kraujas išsiliejęs į pleuros ertmę.
  • Haemoperitoneum – į pilvaplėvės ertmę.
  • Haemopericardium – į širdies maišelio ertmę.
  • Haemarthrosis – į sąnarių ertmę.
  • Haemmatocoele – į cavum vaginale testis.
  • Matomas:
  • Epistaxis – kraujavimas iš nosies.
  • Haematemesis – vėmimas krauju.
  • Haemoptoe – kosėjimas krauju.
  • Haematuria – šlapinimasis krauju.
  • Metrorrhagia – kraujavimas iš moters lytinių organų.

Kraujavimas gali būti:

                      a)      Ūminis – sužeidus stambias arterijas, venas, gausiai vaskuliarizuotus organus;

                      b)      Lėtinis – kai kraujuojama iš lėto, bet ilgai (skrandžio opa, hemorojiniai mazgai).

Kraujavimas:

                      a)      Pirminis. Sužeidimo metu.

                      b)      Antrinis. Antrą trečią dieną po sužeidimo (blogai sutvarsčius žaizdą, blogai perrišus kraujagysles, ar pakilus kraujospūdžiui po operacijos – ims kraujuoti iš kraujagyslių, iš kurių per operaciją nekraujavo dėl mažo AKS ir dėl to jos nebuvo pastebėtos ir perrištos). Jis yra pavojingas, nes atsiranda nelauktai, ir galima mirtinai nukraujuoti, nespėjus suteikti pagalbos.


KLINIKA

Nukraujavimas (haematozaemia) – tai patologinė būklė, kai netenkama tam tikros kraujo dalies. Suaugusiam praradus pusę kraujo (2,5-3l.) ištinka mirtis, netekus 1/3 kraujo tūrio, nukraujavimas laikomas sunkiu. Klinika priklauso ir nuo individualių ypatumų (naujagimiai gali numirti ir netekę keliolikos ml. kraujo, 1 metų vaikai – 200-250 ml, moterys nukraujavimą pakelia lengviau), nuo bendros organizmo ir ypač širdies-kraujagyslių sistemos būklės. Ūmiai netekus tam tikros kraujo dalies, mažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, atsiranda kompensacinė tachikardija bei tachipnėja. Aktyvinama simpatinė sistema – ligonis susijaudinęs, gausiai  prakaituoja, dėl kraujo persiskirstymo ir periferinio vazospazmo jis išblykšta, atsiranda silpnumas (mažai kraujo priteka į raumenis). Simpatinės aktyvacijos tikslas – palaikyti normalų AKS, todėl jis yra ne tiek netekto kraujo, kiek jo trūkumo kompensacijos laipsnio rodiklis. Todėl jo sumažėjimas rodo didelį netekto kraujo kiekį ir sunkia ligonio būklę. Netekus 500 ml. kraujo, AKS dažnai nepasikeičia, netekus 700-1200 ml. – sumažėja tik 10-20 mm.Hg. Jei AKS ima važiuoti žemyn, tai reiškia, kad kompensaciniai mechanizmai nesugeba užtikrinti normalios kraujotakos; vadinasi, kraujas nebegali atlikti savo funkcijų. Tokia būklė vadinama hemoraginiu šoku.

Esant lėtiniam kraujavimui, išsivysto anemija, nes prarastą kraujo kiekį kompensuoja gerdamas daug skysčių, kraujas nuolat praskiedžiamas. Ligonis būna išblyškęs, skundžiasi nuolatiniu silpnumu.

Vietiniai simptomai.  Jie stebimi kraujagyslės sužeidimo vietoje ir priklauso nuo sužeistos kraujagyslės rūšies (arterinis, veninis, parenchiminis). Tai yra išorinė kraujavimo išraiška, todėl prie vidinio kraujavimo jų nėra.

DIAGNOSTIKA

Išorinį kraujavimą diagnozuoti nėra sunku, nes kraujo išsiliejimas matosi. Sunkiausia diagnozuoti vidinį kraujavimą, kai kraujagyslių sužeidimo nesimato, nes kraujuoja į audinius ar į vidines organizmo ertmes. Įtarti jį leidžia tiktai klinikiniai   progresuojančios hipovolemijos požymiai. Todėl į juos turi būti labai rimtai atsižvelgta ir kaip įmanoma greičiau pradėta kryptingai ieškoti galimo kraujavimo šaltinio. Padėti galėtų ir ligų, galinčių komplikuotis kraujavimu, anamnezė (opaligė, vėžys), bet šių ligų buvimas nereiškia, jog ligonis negali kraujuoti iš kitur, todėl vistiek reikia įvertinti visus galimus kraujavimo šaltinius. Tam padeda:

                      1) fizinio ištyrimo būdai (perkutuojamas duslumo plotas ten, kur jo neturėtų būti – pilvo, krūtinės ląstos projekcijoje),

                      2) vidaus organų vizualizacijos metodai: echoskopija, rentgeninis tyrimas -- laisvam skysčiui pilvaplėvės, pleuros ertmėse nustatyti, kraujo susitelkimui audiniuose aptikti,

                      3) diagnostinė pilvaplėvės, pleuros ertmės punkcija 

                      4) skrandžio zondavimas – didelę vidinių kraujavimų dalį užima gastrointestininis kraujavimas. 


GYDYMAS

Pirmiausia būtina nustatyti, kokia yra žaizda, todėl turime apnuoginti sužalotą sritį, netgi perplėšdami ar perkirpdami rūbus, jei greičiau to padaryti nepavyksta kitais būdais.

Turime stabdyti kraujavimą:

Jei tai kapiliarinis kraujavimas- būtina uždėti sterilų tvarstį, o žaizdos kraštus patepti dezinfekuojančiais tirpalais, kad apsisaugotume nuo mikroorganizmų patekimo į pačią žaizdą.

Jei tai arterinis kraujavimas- pirmą pagalbą būtina suteikti labai greitai. Būtina naudoti timpą ar iš audeklo pasidarytą varžtą užspaudžiant (suveržiant) ranką ar koją virš žaizdos. Varžtas turi užspausti kraujagyslę taip, kad žemiau žaizdos neapčiuoptume pulso, t.y., kad žemiau žaizdos nustotų tekėjęs kraujas. Pageidautina, kad varžtas būtų uždėtas toje vietoje, kur yra tik vienas kaulas, nes tada kraujagyslė geriau užspaudžiama, bet greitai veikiant tai nėra labai svarbu- svarbiausia sustabdyti kraujavimą. Tarp odos ir varžto patartina padėti audinio skiautę, kad  kiek įmanoma mažiau būtų traumuojami audiniai. Uždėję varžtą, nepamirškime užfiksuoti laiko, kadangi audiniai be kraujotakos gali būti ne ilgiau kaip 2 valandas (o ypač karštą dieną), taip išvengsime papildomų komplikacijų.

Jei tai veninis kraujavimas- būtina steriliu tvarsčiu užspausti žaizdą, prieš tai jos kraštus sutepus dezinfekuojančiu tirpalu (5% jodo  ar briliantinės žalumos tirpalu), kad apsaugotume nuo infekcijos patekimo į žaizdą. Tvarstis turėtų būti spaudžiamasis- ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis, virš jo marlės ar vatos kelių sluoksnių paketas, po to sutvarstoma. Tik tokiu būdu mes sustabdysime veninį kraujavimą.

Jei įtariame, kad tai vidinis kraujavimas, žmogus kuo skubiau vežamas į artimiausią gydymo įstaigą, nes uždelsus gali mirtinai nukraujuoti. Realią medicinos pagalbą galima suteikti tik kuo skubiau operuojant ligonį.

Jei kraujavimas yra mišrus- derinti visus anksčiau minėtus pagalbos būdus ir kuo skubiau nukentėjusį žmogų transportuoti į gydymo įstaigą.


PROFILAKTIKA

Nėra.