Keratozė

 

APIBRĖŽIMAS

Keratozė [gr. keros (kilm. keratos) — ragas], med.: 1. audinio ragėjimas; 2. odos liga, kuriai būdingas epidermio raginio sluoksnio storėjimas. Tai gali būti vadinama ikinavikinė būklė. Ikinavikinėmis odos ligomis vadinamos tos ligos, kurios gali komplikuotis odos vėžiu. Dažnesnės ikinavikinės odos ligos yra šios: aktininė keratozė (senatvinė keratozė), odos ragas, Boveno liga, lėtinis radiodermatitas, Lentigo maligna, lėtinis lūpų uždegimas. Jų suvėžėjimo rizika yra labai didelė.


EPIDEMIOLOGIJA

Seborėjinė keratozė paprastai kiek dažniau susidaro vyrams. Saulinė keratozė - vyrai (vyresni negu 30 m.) serga dažniau negu moterys. Klimakterinė keratozė -  maždaug 30-50 m. moterys. Folikulinė keratozė - dažniau serga vyrai negu moterys. Ribotoji difuzinė ir lizdinė delnų ir padų keratozė - suserga 1-2 m. amžiaus ar vyresni vaikai.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Yra išskiriama daug keratozių:

  • Seborėjinė keratozė (keratosis seborrhoeica, sin. verruca seborrhoeica) - tai paveldimas, dažnas, gerybinis 30 m. ir vyresnių žmonių epitelio auglys. Paveldima tikriausiai autosominiu dominantiniu būdu. Lokalizacija: veidas, plaukuotoji galvos dalis, kaklas, liemuo. Eiga: trunka ne vienus metus, gali pereiti į vėžį.


  • Saulinė keratozė (keratosis solaris) - tai pavieniai ar dauginiai netaisyklingos formos suragėję odos židiniai, pasidengę atsilupusiais žvynais. Ilgalaikis saulės poveikis, I, II, III odos fototipas. Lokalizacija: veidas, kakta, nosis, skruostai, plaukuotoji galvos dalis, ausys, rečiau – kitur. Eiga: trunka mėnesius ir metus. Kartais išnyksta savaime.


  • Klimakterinė keratozė (keratosis climacterica) - tai klimakteriniu laikotarpiu atsiradęs padų, delnų epidermio suragėjimas ir sustorėjimas. Galbūt lemia hormonų įtaka. Lokalizacija: padai, delnai, kartais keliai, alkūnės. Eiga: trunka metus.

  • Folikulinė keratozė (keratosis follicularis, sin. morbus Darier) - tai lėtinė autosominiu dominantniu būdui paveldima plaukų maišelių ragėjimo sutrikimo liga. Paveldima autosominiu dominantiniu būdu. Ligos ekspresyvumas nevienodas. Neretai išprovokuoja ultravioletiniai spinduliai. Dažni sporadiniai atvejai. Lokalizacija: veidas, plaukuotoji galvos dalis, kaklo šonai, natūralios raukšlės, krūtinė, pečiai, galūnės, burnos gleivinė. Eiga: prasideda tarp ankstyvos vaikystės ir trečio gyvenimo dešimtmečio. Trunka visą gyvenimą.


  • Ribotoji difuzinė ir lizdinė delnų ir padų keratozė (keratosis palmoplantaris diffusa circumscripta et areata) - tai neuždegiminės kilmės delnų ir padų sustorėjimas ir suragėjimas. Lemia paveldimumas. Lokalizacija: delnai ir padai. Eiga: trunka visą gyvenimą.


  • Aktininė keratozė (senatvinė keratozė). Ryškesni ligos židiniai nustatomi vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems seborėjinių odos pažeidimų, ir šviesiaplaukiams mėlynakiams, nes jų odoje yra mažiau pigmento. (aktininė). Šie pažeidimai dar vadinami senatvinėmis keratozėmis dėl pacientų amžiaus kada jos atsiranda bei saulės keratozėmis, tačiau dėl šio termino sutrumpinimo, kuris būtų toks pats kaip seborėjinių keratozių, dažniau vartojamas terminas aktininės keratozės. Aktinines keratozes rekomenduojama klasifikuoti kaip plokščiųjų ląstelių karcinomas in situ, nes navikams būdingi molekuliniai pokyčiai nustatomi tiek AK, tiek plokščiųjų ląstelių karcinomų atvejais.


KLINIKA

Seborėjinė keratozė: iš pradžių neparaudusioje ir nepatinusioje odoje atsiranda nedidelis - 1-3 mm skersmens, odos spalvos mazgelis. Pamažu didėja, tamsėja iki rudos, juodai rudos spalvos (421 pav.). Gali būti apvalus, ovalus ar netaisyklingos formos, siekia iki 5 mm ir daugiau, aiškiai atisiribojęs nuo sveikų audinių. Jo paviršius karpiškas, apragėjęs, plaukų maišeliuose yra susidarę raginiai kamščiai. Neskausmingas, truputį niežti. Esti pavienių ir dauginių, subjektyvių reiškinių nesukelia.

Saulinė keratozė: susidaro gelsvų, gelsvai rausvų, netaisyklingos formos, mažesnių nei 10 mm skersmens, pasidengusių atsilupusiais žvyneliais, suragėjusios odos židinių (420 pav.). Jų paviršius šiurkštus kaip švitrinis popierius, žvynai sunkiai nulupami, neniežti ir neskauda. Kartais juntamas odos tempimas. Dažniausiai saulinė keratozė išsivysto, kai oda suplonėjusi, raukšlėta, dėmėta, kraujagyslės išsiplėtusios, linkę atsirasti kraujosruvų. Tai būdinga ilgalaikio saulės poveikio sukeltam  odos pažeidimui (dermatoheliosis).

Klimakterinė keratozė: iš pradžių susidaro apvalių, ovalių padų suragėjimo židinių. Jie pamažu plečiasi, susilieja ir apima visą padą ar delną. Paskui atsiranda skausmingų įtrūkimų.

Folikulinė keratozė: išberia 2-3 mm skersmens kietomis, pilkšvomis, rausvomis, gelsvai rudomis apragėjusiomis papulėmis. Jos didėja, patamsėja. Esti išsisėjusios, susigrupavusios ir net susiliejusios į didelius židinius. Kartais (ypač raukšlėse) šlapėja, pasidengia riebiomis pleiskanomis arba vegetuoja. Niežti, ypač raukšlėse. Pakinta nagai: tampa išilgai druožėti, sustorėję, aptrupėję.

Ribotoji difuzinė ir lizdinė delnų ir padų keratozė: visas delnų ir pėdų paviršius sustorėja, suragėja, tampa gelsvas ar vaškinis. Jį supa apie 5 mm pločio sustorėjusios, paraudusios odos voleliai. Delnų ir padų lankstumas sumažėja, gali atsirasti skausmingų įtrūkimų. Retesnė delnų ir padų keratozės forma, kuriai būdingas lizdinis suragėjimas (keratosis palmoplantaris areata), pasireiškia įvairaus dydžio apvaliais arba dryžių pavidalo suragėjusiais židiniais.

Pacientas, sergantis aktinine keratoze, dažniausiai yra pagyvenusio amžiaus bei šviesios, jautrios saulei odos žmogus. Dažniausios išbėrimų lokalizacijos yra mažiausiai nuo saulės apsaugotos, todėl labiausiai pažeidžiamos vietos, pvz., veidas, ausys, galvos plaukuotoji dalis, kaklas, rankų bei plaštakų dorzalinė dalis. Aktininės keratozės iš pradžių labiau jaučiamos nei matomos – tai nedidelės šiurkščios dėmės dažnai apibūdinamos kaip brūžinimas švitriniu popieriumi. Laikui bėgant, išbėrimai didėja, parausta ir pleiskanoja, būna 3–10 mm skersmens, tačiau gali padidėti net iki kelių centimetrų. Būdingos aktininės keratozės – nuo kelių milimetrų iki dviejų centimetrų visada nuo saulės neapsaugotose vietose, aiškių ribų, netaisyklingais kraštais raudonos spalvos dėmelės arba dėmės, papulės ar plokštelės. Aktininės keratozės retai būna pavienės. Pacientams dažniau atsiranda dauginių išbėrimų vienoje anatominėje srityje, išbėrimai susilieja vienas su kitu ir susidaro susiliejančios aktininės keratozės viename palyginti dideliame plote.


DIAGNOSTIKA

Gydytojas išsiaiškina gyvenimo anamnezę, ieškodamas rizikos veiksnių ( paveldimumas, įpročiai, profesija). Prieš taikant gydymą, svarbu diagnozę patvirtinti histologiniu ištyrimu (ištiriant pažeisto audinio gabalėlį).

Diagnozuojant aktinines keratozes, remiamasi būdingais klinikiniais požymiais, o jų storiu yra pagrįsta klinikinė klasifikacija pagal Olsen. Histologinis diagnozės patvirtinimas būtinas tais atvejais, kai ligos klinika kelia abejonių, kai reikia skirti nuo bazalinių ląstelių karcinomos, plokščialąstelinės karcinomos, Boveno ligos, neįgimtų karpų, diskoidinės raudonosios vilkligės, seborėjinės keratozės bei porokeratozės. Histologiškai aktininei keratozei būdinga epidermio displazija ir architektūrinė netvarka.


GYDYMAS

Ikinavikinėms ligoms gydyti, priklausomai nuo lokalizacijos, išplitimo ir numatomo gijimo, skiriami įvairūs gydymo būdai:

  • krioterapija (gydymas šalčiu, kitaip vadinamas šalčio terapija);
  • elektrokoaguliacija (gydymas (prideginimas) elektra);
  • gydymas lazeriu;
  • fotodinaminė terapija (gydymas taikant šviesą ir tam tikrus tepalus);
  • chirurginis būdas (naviko išpjovimas);
  • chemoterapija (5-Fu, cheminiai pilingai);
  • spindulinė terapija.

 Imikvimodas skiriamas plokščiosios aktininės keratozės gydymui ant veido ar galvos odos tiems pacientams, kurių imuninė sistema yra sveika.


PROFILAKTIKA

Svarbu mažinti rizikos faktorių kiekį ir vengti įvairiausių kancerogenų bei kovoti su žalingais įpročiais. Ir ligonis, ir gydytojas turėtų profilaktiškai apžiūrėti jau esančius odos pakitimus, juos stebėti, laiku gydyti.