Kepenų vėžys

KEPENŲ VĖŽYS


APIBRĖŽIMAS

Dažniausias piktybinis pirminis kepenų vėžys yra hepatoceliulinė karcinoma (kepenų ląstelių karcinoma).

 

EPIDEMIOLOGIJA

Hepatoceliulinė karcinoma sudaro 5,6 proc. vėžinių susirgimų. Dažniau serga vyrai. Tai penktas pagal dažnį vėžys pasaulyje ir mirštamumas dėl jo užima trečią vietą tarp mirčių, susijusių su vėžiais. Hepatoceliulinės karcinamos dažnis auga tiek JAV, tiek Europoje. Kasmet JAV diagnozuojama 15 000 naujų susirgimų atvejų. Net 60-70 proc. ligonių gali būti išgydyti, todėl svarbi savalaikė diagnostika.

 

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Vėžio atsiradimo rizikos faktoriai:

1.      Kepenų cirozė (50-80 proc. ligonių);

2.      Lėtinis hepatitas B;

3.      Lėtinis hepatitas C;

4.      Alkoholio vartojimas.

 

KLINIKA

Kepenų vėžys nekelia jokių simptomų, kurie leistų įtarti ligą dar pradiniuose etapuose.  Kai liga progresuoja, atsiranda ir tam tikri simptomai:

•gelta (odos ir akių pageltimas);

•svorio netekimas;

•apetito praradimas;

•skausmas ir / ar diskomfortas dešinėje pilvo pusėje.

 

DIAGNOSTIKA

Liga įtariama nustačius tumorą kepenyse. Hepatoceliulinės karcinomos išsivystymą ligoniams, sergantiems kepenų ciroze, galima įtari, kai padidėja alfa fetoproteino ir šarminės fosfatazės kiekis kraujyje, nustatoma pablogėjusi kepenų funkcija. Ligos patvirtinimui pakanka dviejų tyrimų – sonoskopijos ir kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimo. Šių tyrimų metu nutatomas didesnis nei 2 cm tumoras su kraujotaka. Jei alfa fetoproteino kiekis daugiau nei 400 ng/ml, pakanka vieno iš šių tyrimų tam, kad būtų patvirtinta diagnozė. Kartais taip pat atliekamas histologinis tyrimas (kai kiti tyrimai neinformatyvūs). Nustačius diagnozę, rekomenduojamas krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos ir kaulų scintigrafinis tyrimas, siekiant nustatyti, ar navikas nemetastazavęs į kitus organus.

 

GYDYMAS

Pagrindinis hepatoceliulinės karcinomos gydymo metodas – operacija, kurios metu atliekama kepenų rezekcija. Šis metodas ne visada tinka tiems, kurie serga kepenų ciroze, taip pat toks gydymas netaikomas, kai navikas išplitęs į abi kepenų skiltis ir kuomet nustatomas naviko išplitimas į kitus organus.

Kartu su chirurginiu gydymu, taikoma radioterapija ir chemoterapija. Radioterapinis gydymas- tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Chemoterapija yra vėžio gydymas priešvėžiniais vaistais, kurie vadinami citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis.

 

PROFILAKTIKA

Kepenų vėžio riziką galima sumažinti užkertant kelią lėtinėms kepenų ligoms, cirozėi ir hepatitui. Hepatito B vakcinos prevencija yra veiksmingas metodas.