Epilepsija

EPILEPSIJA


APIBRĖŽIMAS

Epilepsija yra neurologinio pobūdžio liga, kurią sukelia nenormalus nervinio impulso perdavimas nervinių ląstelių (neuronų) grupėse. Epilepsija diagnozuojama tik tada, kai žmogus turėjo du ar daugiau epilepsijos priepuolius. Epilepsijos priepuolis yra nesusijęs su jokiu išoriniu provokuojančiu veiksniu.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Lietuvoje epilepsijos paplitimas yra 4,25 iš 100 000 gyventojų. 1 proc. visos populiacijos yra kada nors patyrę kartotinių epilepsijos priepuolių, nors vėliau jie nesikartojo. Apie 5 proc. visos populiacijos bent kartą gyvenime patyrė bet kokios kilmės epilepsijos priepuolį. Sergamumo pikas yra vaikystėje ir tarp senyvo amžiau žmonių. Vaikai dažniauserga, nes jiems vystosi smegenys, vaikai patiria daugiau traumų, dažnesni metaboliniai sutrikimai, infekcijos. Senyvo amžiaus žmonėms lemiamas veiksnys yra degeneraciniai procesai, kraujotakos sutrikimai, navikinės ligos. Tačiau epilepsija gali pasireikšti bet kokiame amžiuje.

 

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Norint suprasti epilepsijos priežastis, pirmiausia reikia žinoti kaip veikia smegenys. Smegenų audinį sudaro neuronai – nervų ląstelės. Kiekvienas neuronas turi tam tikrą elektrinį krūvį. Nervinės ląstelės viena kitai perduoda nervinius impulsus – šiame procese dalyvauja neuromediatoriai, kurie išsiskiria iš vieno neurono terminalių, patenka į plyšį tarp neuronų ir prisijungia prie kito neurono receptorių. Prisijungę neuromediatoriai sukelia neurono sujaudinimą ir tai lemia nervinio impulso sklidimą. Normalios smegenys tvarkingai generuoja nervinius impulsus. Tačiau sergant epilepsija sutrinka normalus nervinių impulsų sklidimas, neuronų grupėse įsivyrauja dirginimas, kuris sinchronizuojasi ir to pasekoje smegenyse įvyksta iškrova. Procesą lemia genetiniai veiksniai (epilepsija dažnai serga vienos šeimos nariai) ir tam tikri aplinkos veiksniai- žemas gliukozės kiekis kraujyje, alkoholio poveikis, galvos trauma, navikas, infekcija, kraujagyslinė patologija.

 

KLINIKA

Epilepsija gali pasireikšti įvairiomis klinikinėmis formomis:

1.   Židininiai (daliniai)priepuoliai – iškrova įvyksta tik vienoje konkrečioje smegenų srityje;

2.   Generalizuoti priepuoliai, kuomet neuronų aktyvacija apima abu smegenų pusrutulius.

Išskiriama ir trečia klinikinė forma – neklasifikuojami traukuliai, kai pasireiškia ir židininei ir generalizuotai epilepsijai būdingų simptomų arba nėra aišku kokia tai forma. Dažnai klaidina tai, kad židininiai simptomai gali išplisti ir apimti abu smegenų pusrutulius – įvyksta židininių priepuolių generalizacija.

Židininiai priepuoliai dar klasifikuojami į:

1.   Paprastus židininius priepuolius, kurių metu žmogus nepraranda sąmonės, supranta kas vyksta, tačiau negali savęs kontroliuoti. Priepuolis pasireiškia veido trūkčiojimu, jutimo sutrikimais, simptomais panašiais į regos ar klausos haliucinacijas.

2.   Sudėtiniai židininiai simptomai skiriasi tuo, kad jų metu žmogus yra nesąmoningas, priepuolio metu kontaktas neįmanomas, o po priepuolio ligonis nieko neatsimena. Klinika pasireiškia įvairiai – čepsėjimu, mechanišku daiktų kilnojimu, niurnėjimu. Atliekami veiksmai pasižymi stereotipiškumu, jį atliekant ligonio veidas atrodo sustingęs ir bereikšmis.

Generalizuoti priepuoliai klasifikuojami:

1.   Absansai – pradžioje gali būti sunkiai pastebimi, kadangi priepuolis mažai išreikštas – ligonio žvilgsnis sustingsta, vokai šiek tiek virpa. Tuo metu sąmonė būna sutrikusi, o asmens veikla trumpam sustojusi.

2.   Mioklonijos – pasireiškia viso kūno ar tik atskiros kūno dalies trūkčiojimu, pacientas priepuolio metu gali nugriūti. Veiksmas primena krūptelėjimą, gūžtelėjimą.

3.   Kloniniai traukuliai – raumenų susitraukimai yra ryškesni, tačiau ne tokie staigūs lyginant su miokloniniais traukuliais.

4.   Atoniniai traukuliai – raumenys praranda įsitempimą, todėl žmogaus kūnas suglemba ir jis krenta ant žemės. Kartais įvyksta tik sprando raumenų suglebimas – galva linkteli žemyn, jei paveikiami kojų raumenys, tuomet asmuo suklumpa.

5.   Toniniai – kloniniai traukuliai būna dažniausiai ir pasireiškia ryškiausiai. Pradžioje visas kūnas įsitempia, žmogus krenta ant žemės. Sutrinka kvėpavimas, todėl veidas pamėlsta, asmuo stipriai sukanda dantis ir gali susižaloti liežuvį. Priepuolio metu nevalingai pasišlapinama ar pasituštinama. Tada prasideda nevalingi galūnių trūkčiojimai, iš burnos pasirodo putos, susižalojus liežuvį būna kraujo priemaiša. Po kelių minučių trūkčiojimai liaujasi, kvėpavimas sunormalėja.

Visų generalizuotų priepuolių metu asmuo netenka sąmonės ir priepuoliui pasibaigus nieko neatsimena.

 

DIAGNOSTIKA

Diagnozuojant epilepsiją pirmiausia išsiaiškinami simptomai pokalbio su pacientu ir jo artimaisiais metu. Įtarus ligą, atliekama elektroencefalograma (EEG) – nustatomas elektrinis smegenų aktyvumas. Tai neskausmingas apie 1 val. trunkantis tyrimas. Elektrodai dedami ant ligonio galvos ir sujungiami su aparatu, kuris analizuoja smegenų veiklą. Taip pat atliekami vizualiniai tyrimai – kompiuterinė tomografija ir magnetinis branduolinis rezonansas.

 

GYDYMAS

Paprastai skiriamas medikamentinis gydymas, kuris parenkamas pagal epilepsijos rūšį. Dažniausiai vartojami vaistai epilepsijai gydyti:

1.   Valproatai – tai plataus spektro dažniausiai skiriami priešepileptiniai vaistai, tačiau geriausiai veikia generalizuotas formas;

2.   Karbamazepinai – skiriami židininiams priepuoliams gydyti;

3.   Topiramatas – ir generalizuotoms, ir židininėms formoms gydyti;

4.   Lamotriginas – taip pat tinka abiems epilepsijos formoms gydyti;

5.   Okskarbazepinas- skiriami sergant židinine epilepsijos forma;

6.   Vigabatrinas – sergantiems židinine epilepsija.

Medikamemtinis gydymas efektyvus, kuomet pacientas laikosi ir kitų svarbių gydymo rekomendacijų – vartoja vaistus kaip paskiria gydytojas, išsimiega, tinkamai maitinasi, vengia streso, derina darbą su poilsiu, vengia alkoholio, vengia specifinių veiksnių, vadinamų „trigeriais“ (pvz. ryškios šviesos), kuriegali provokuoti priepuolius.

 

PROFILAKTIKA

Efektyvios profilaktikos nėra.