Asfiksija


APIBRĖŽIMAS

Uždusimas, arba asfiksija (lot. asphyxia) – tokia fiziologinė būklė, kai dėl kliūties kvėpavimo takuose ir sutrikus oro patekimui į plaučius, iškyla grėsmė gyvybei. Uždusimo priežastys gali būti staigus kaklo užveržimas kilpa (smaugimas), svetimkūnio patekimas, balso stygų spazmai, taip pat krūtinės ląstos, ypač plaučių, užspaudimas griūvant pastatui, transporto priemonei, per avariją. Uždusimo metu pažeidžiami kvėpavimo takai, atsiranda kliūtis orui patekti į plaučius ir toliau į kraują, organizmui pradeda trūkti deguonies.


EPIDEMIOLOGIJA

Nėra tokių epidemiologinių duomenų.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Uždusimo priežastys gali būti staigus kaklo užveržimas kilpa (smaugimas, pasikorimas), svetimkūnio patekimas, užspringimas, balso stygų spazmai, trūkstant aplinkoje deguonies, apsinuodijus kvėpavimą trikdančiais nuodais, taip pat krūtinės ląstos, ypač plaučių, užspaudimas griūvant pastatui, transporto priemonei, per avariją. Uždusimo priežastimi gali būti ir kvėpavimo bei kraujo apytakos reguliavmo centrų sutrikimas pailgosiose smegenyse. Taip uždūstama apsinuodijus, išsiliejus kraujui į smegenis. Žmogus gali uždusti ir nuo užkritusio liežuvio arba įkvėpęs vėmalų į plaučius.

Gali būti naujagimio asfiksija - tai tokia gimusio naujagimio būklė, kai esti sutrikęs kvėpavimas (nekvėpuoja/ netolygiai trūkčiojančiai įkvepia), tuo tarpu širdies veikla normali (tik kartais sutrikusi). Deguonies stoką vaisiui ir naujagimiui sukelia:

  • Deguonies stoka motinos organizme (dėl ligų/ intoksikacijos);
  • Sutrikusi gimdos, placentos, virkštelės kraujagyslių kraujotaka;
  • Sutrikęs naujagimio kvėpavimas;
  • Sutrikęs deguonies pernešimas naujagimio organizme.
  • Gan dažnai naujagimio hipoksija yra vaisiaus hipoksijos tąsa.

KLINIKA

Švokščiantis kvėpavimas, kosulys, dusulys, odos spalvos pakitimas. Tai dažniausiai būna vietinė ar bendrinė cianozė – pamėlynavimas apie lūpų kampučius – pirminis ženklas.


DIAGNOSTIKA

Sprendžiama iš klinikinių simptomų, anamnezės.


GYDYMAS

Ištikus uždusimui nedelsiant reikia nustatyti priežastį ir ją šalinti. Pasikorusį reikia išimti iš kilpos, užkritus liežuviui arba esant sąmonės netekimui, guldyti tokioje padėtyje, kad prieitų grynas oras, imtis kitų gaivinimo priemonių.

Nukentėjusiajam dūstant, nedelsiant reikia nustatyti priežastį ir ją šalinti. Atverti kvėpavimo takus, paguldyti nukentėjusįjį ant nugaros. Nukentėjusiojo smakrą suimti dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu, o kairę ranką uždėti ant paciento kaktos ir galvą atlošti taip, kad tarp apatinio žandikaulio ir kaklo susidarytų bukas kampas. Patikrinti ar gulint ant nugaros neužkrito liežuvis ir neužspaudė kvėpavimo takų, taip pat ar nėra svetimkūnių, dantų protezų, gleivių, skrandžio turinio likučių, kraujo krešulių ir kt. Jei yra, įkišti rodomąjį pirštą į burną ir kablio formos judesiu juos pašalinti. Patikrinti ar nukentėjusysis kvėpuoja (ausį priartinti prie nukentėjusiojo burnos, klausytis ar yra kvėpavimo garsas, pajausti šilumą, o akimis stebėti ar juda krūtinės ląsta). Stebėti ne ilgiau kaip 10 sekundžių. Jei kvėpavimo požymių nėra, atlikti dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą. Jei nukentėjusysis neatsigauna – derinti aukščiau aprašytus veiksmus su dirbtiniu kvėpavimu, išoriniu širdies masažu ir kviesti greitąją medicinos pagalbą.


PROFILAKTIKA

Nėra.