Amebiazė


APIBRĖŽIMAS

Amebiazė yra žarnyno pirmuonių sukelta liga, pažeidžianti storojo žarnyno gleivinę ir pasireiškianti ūmiu ar lėtiniu pasikartojančiu viduriavimu su krauju. Negydomam ligoniui gali išsivystyti sunkios komplikacijos.


EPIDEMIOLOGIJA

 Pasaulyje yra apie 500 milijonų žmonių, kurie turi E. dispar (ne patogenišką), o 1–20 % jų turi E. histolytica. Išsivysčiusiose šalyse turėtojų yra labai mažai (pvz., Prancūzijoje, Paryžiaus regione yra apie 0,7 %). Dažniausiai – tai emigrantai arba asocialūs asmenys. Parazitas yra išplitęs subtropinėse ir tropinėse šalyse. Pavyzdžiui, Meksikoje apie 10 % gyventojų užsikrėtę šiuo parazitu, 11 % – Vietname, 16 % – Bangladeše. Nuo amebiazės kas metai pasaulyje miršta 40 000–100 000 žmonių.


LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Entamoeba hystolytica tai pirmuonis gyvenantis žmogaus storajame žarnyne. Susidarius tam tikroms sąlygoms, jis gali įsiskverbti į žarnos gleivinę bei išplisti už žarnyno ribų – į kepenis, plaučius, smegenis, odą ir kitus organus. Amebos egzistuoja dviem formomis – trofozoitų ir cistų. Storajame žarnyne parazitas simbiozėje su bakterijomis gali pereiti biologinį ciklą. Į aplinką išskiriamos cistos, kurios drėgnoje aplinkoje gali išlikti gyvybingos apie mėnesį laiko. Patekus cistų per burną, skrandyje ištirpsta jų apvalkalėliai, jos nunešamos į storajį žarnyną. Ten išskirdamos žarnų gleivinę ardančius fermentus, jos įsiskerbia į gleivinę – susiformuoja opos, kurios ligai progresuojant gali gilėti. Amebos gali prasiskverbti per smulkių kraujagyslių sieneles, patekti į kraują ir nukeliauti į kepenis, plaučius, inkstus, smegenis ir sudaryti pūlinių šiuose organuose.

Parazituoja žmogaus stor.ž., ypač aklojoje. Yra trys amebų parazitavimo formos:

  1. Spindinė - mažoji (E. histolytica forma minuta). Ji nefagocituoja eritrocitų, besimptomiu ligos periodu gyvena žarnų spindyje ir sveikų amebų nešiotojų žarnose
  2. Audininė - didžioji (E. histolytica forma magna. Tai parazitinė ameba, vegetuojanti ligonio stor.ž. sienoje (opose) ir mintatnti eritrocitais. Jų randama ligonio išmatose, kuriose yra kraujo. Šios amebos yra 25 x 40 mkm dydžio, su ekscentrišku branduoliu, juda pseudopodijomis, kurios atsiranda staiga lyg sprogstat ektoplazmai.

Didžioji ir mažoji formos yra vegetacinės ir labai neatsparios, ataušusiose išmatose jos greit žūva.

  1. Cistų forma. Cistos nejudrios, apskritos, su 1-4 branduoliais, turi storoką apvalkalą ir gali ilgai (iki 30 d.) išsilaikyti aplinkoje. Jos atsiranda iš vegetacinių (1, 2) formų, kai šios patenka į sutirštėjusias išmatas riestinėje žarnoje. Cistos epidemiologiškai svarbiausios nes tik jomis užsikrečiama.

Inkubacinis periodas trunka nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ir net metų. Jis priklauso nuo įvairių veiksnių padedančių ameboms prasiskverbti į žarnų gleivinę.

  • Ligos pradžia lėta (tik ¼ ligonių būna ūminė). Prasideda pilvo skausmas ir enterinis viduriavimas
  • Po kelių dienų - dešinės pilvo pusės diegliai ( colitis dextra ) ir stiprūs tenezmai, išmatose pasirodo gleivių ir kraujo.
  • Temperatūra normali arba tik subfebrili. Bendros intoksikacijos reiškinių nebūna. Skundžiasi silpnumu, apetito stoka.
  • Palpuojant – skausminga akloji, rečiau skersinė ir riestinė žarna.
  • Ligos eiga priklauso nuo gydymo. Negydytiems po remisijos liga recidyvuoja, ji pereina į lėtinę. Kartais būna ryški anemija ir distrofija, prisideda kitų sunkių komplikacijų.

Klinikinių formų klasifikacija:

1.      Ūminė

                 a.      ūminis amebinis kolitas

                 b.      ūminis ameb. hemokolitas

2.      Lėtinė

                 a.      ameb. recid. kolitas

                 b.      ameb. rec. hemokolitas

3.      Latentinė amebiazė ( tarprecidyviniu laikotarpiu ir besimptomis amebų nešiojimas )

Amebiazės komplikacijos:

  1. Žarnų komplikacijos
    1. žarnų perforacija ir peritonitas
    2. amebomos (uždegiminiai infiltratai  storojoje žarnoje). Gydant emetinu ameboma dažnai rezorbuojasi
    3. amebinis apendicitas
    4. kraujavimas iš žarnos
    5. žarnų susiaurėjimas
  2. kitų organų komplikacijos
    1. kepenų amebiazė ( amebinis hepatitas ir kepenų abscesas )
    2. plaučių, smegenų, odos abscesai.

KLINIKA

Inkubacinis ligos laikotarpis (nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo) dažniausiai trunka apie 2-4 savaites, bet gali tęstis nuo kelių dienų iki keleto mėnesių ar metų. Amebiaze suserga tik maždaug 10-20 procentų užsikrėtusių amebomis žmonių. Ligos simptomai dažnai yra neryškūs, tačiau gali būti ir sunkių ligos atvejų. Pirmiausia atsiranda bendras silpnumas, dažnesnis tuštinimasis, išmatose atsiranda gleivių. Vėliau tuštinamasi iki 15 kartų per parą, skystose išmatose atsiranda kraujo. Ligonis pradžioje skundžiasi viso pilvo priepuoliniais skausmais, kurie po kelių dienų lokalizuojasi dešinėje pusėje. Atsiranda skausmingas varymas tuštintis. Temperatūra dažniausiai yra normali ar nedaug pakilusi. Negydant liga tampa lėtinė, gali išsivystyti komplikacijos.


DIAGNOSTIKA

Dažniausiai amebiazė diagnozuojama atlikus išmatų tyrimą. Jose randama amebų, taip pat galima aptikti leukocitų ir pūlių. Jei norima nustatyti amebiazę, turėtų būti tiriami keli šviežių išmatų mėginiai. Amebiazę taip pat galima nustatyti atlikus kraujo tyrimus, o amebinės infekcijos išplitimą į kepenis gydytojai diagnozuoja naudodami ultragarsinius, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimus. Svarbu amebiazę atskirti nuo kitų mikroorganizmų sukeliamos keliautojų diarėjos ir uždegiminių žarnyno ligų.


GYDYMAS

Besimptomė amebiazė turi būti gydoma, kad neišsivystytų simptominė amebiazė bei komplikacijos. Taip pat gydomi cistų nešiotojai ir žmonės, sergantys lėtine amebiazės forma. Atsižvelgiant į amebiazės formą skiriami vaistai pirmuonims naikinti. Persirgę amebiaze asmenys mediciniškai stebimi. Jei per 1-2 metus nepasireiškia jokių ligos simptomų, jų stebėjimas nutraukiamas. Asmenims, užsikrėtusiems E.histolytica, neleidžiama dirbti maisto gamybos įmonėse, vaikų ugdymo įstaigose, tiesiogiai slaugyti ligonių. Šiems žmonėms leidžiama grįžti į darbą tik baigus visą gydymo kursą. Vaikai gali grįžti į ugdymo įstaigas baigę visą gydymo kursą ir neturintys jokių klinikinių simptomų.


PROFILAKTIKA

Pasveikę asmenys aktyviai stebimi, jiems skiriamas gydymas, apsaugantis nuo ligos atsinaujinimo. Užsikrėtimo profilaktikai svarbu laikytis asmens higienos taisyklių. Daržovės kruopščiai plauti tekančiu vandeniu. Geriamas vanduo, maistas turi būti saugomi nuo galimo užteršimo išmatomis.