AMEBIAZĖ


APIBRĖŽIMAS

Amebiazė (dar vadinama amebine dizenterija) yra vienaląsčio parazito Entamoeba histolytica sukeliama infekcinė liga, kuria dažniausiai užsikrečiama vartojant amebomis užkrėstą maistą ar vandenį ir  kuriai būdingas opinis storojo žarnyno pažeidimas ir neretai pūlinių susidarymas įvairiuose organuose.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Nors šia liga užsikrečia žmonės visame pasaulyje, tačiau labiausiai ji paplitusi tropinio ir subtropinio klimato kraštuose. Pasaulyje kasmet nuo šios ligos miršta apie 20 žmonių. Daug yra sveikų amebų nešiotojų ( iki 10 – 15 %, o kai kuriose šalyse 40 -60% visų gyventojų ). Daugiausia susirgimų registruojama Afrikos, Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalyse. Amebiazės paplitimas pietinėje Ispanijoje, Balkanuose, Turkijoje, Vietname siekia iki 50 proc., Indijoje - iki 60-80 proc.Dar nesenai vyravo klaidinga nuomonė, kad amebiazės Lietuvoje visiškai nėra, sveikų cistų nešiotojų yra mažai.


Amebiazė LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

E. hystolitica yra Sarcodina tipo pirmuonis, kuris parazituoja žmogausstorojoje žarnoje. Yra trys amebų parazitavimo formos:1. Spindinė arba mažoji. Ameba ligos periodu gyvena žarnų spindyje ir sveikų amebų nešiotojų žarnose. 2. Audininė arba didžioji. Tai parazitinė ameba, vegetuojanti ligonio storosios žarnos sienoje ( opose ). Didžioji ir mažoji formos yra vegetacinės ir labai neatsparios, ataušusiose išmatose jos greit žūva.3. Cistų forma. Cistos nejudrios, apskritos, gali ilgai ( iki 30 d. ) išsilaikyti aplinkoje. Jos atsiranda iš vegetacinių formų, kai šios patenka į sutirštėjusias išmatas riestinėje žarnoje. Cistos epidemiologiškai svarbiausios nes tik jomis užsikrečiama. Amebiazę sukeliantys pirmuonys į žmogaus organizmą dažniausiai patenka geriant išmatomis užkrėstą vandenį, valgant maistą, paruoštą nesilaikant higienos normų, valgant neplautus vaisius ir daržoves. Amebiaze taip pat galima užsikrėsti kontakto su amebiaze sergančiu asmeniu ar šios ligos nešiotoju metu. Iš burnos cistos patenka į žarnas, kur ištirpsta apvalkalas ir atsiranda judrių vegetacinių formų. Jos kurį laiką gyvena žarnos spindyje, o kai pasikeičia ligonio mitybai ir mikroflora, pasidaro parazitinės (audininės),  skverbiasi giliai į gleivinę ir net pogleivį. Dėl to susidaro opos. Opos dėl antrinės infekcijos gali komplikuotis pūlinėmis ir anaerobinėmis bakterijomis. Gali prasidėti peritonitas.

 

Amebiazė KLINIKA

Amebiaze užsikrėtęs asmuo gali nepastebėti jokių ligos simptomų, tokia būklė yra vadinama besimptome amebiaze, o ja sergantis asmuo – ligos nešiotoju. Amebiaze užsikrėtusio žmogaus išmatose randama amebų cistų, todėl pasinaudojęs tualetu ir kruopščiai rankų nenusiplovęs toks asmuo gali užkrėsti aplinkinius, net jei jam pačiam jokie ligos požymiai nepasireiškia. Simptominės amebiazės simptomai pasireiškia lėtai, iš pradžių būna pilvo skausmas ir enterinis viduriavimas, po kelių dienų - dešinės pilvo pusės diegliai irskausmingas noras tuštintis, išmatose pasirodo gleivių ir kraujo. Temperatūra išlieka normali ar šiek tiek padidėjusi. Ligoniai skundžiasi silpnumu, apetito stoka. Kartais liga pereina i lėtinę formą.

 

Amebiazė DIAGNOSTIKA

Pajutus ligos simptomus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad ištirtų ir paskirtų gydymą. Amebiazės diagnozė patvirtinama įvertinus klinikinius, epidemiologinius, instrumentinius bei laboratorinius duomenis. Pagrindinis tyrimas nustatant amebiazę yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Esant ūmiam viduriavimui jos gali būti sudarytos tik iš gleivių, pūlių ir kraujo. Tokios išmatos primena „aviečių drebučius", neturi joms būdingo kvapo. Viduriuojančio ligonio šviežiose išmatose randamos vegetacinės amebų formos ir cistos. Cistos gali būti randamos ir ligonių, kuriems nepasireiškia jokie klinikiniai simptomai, išmatose.

Būtina sąlyga atliekant tyrimus ir nustatant amebas yra tiriamos medžiagos šviežumas. Kuo išmatos šviežesnės, tuo tyrimas tikslesnis. Išmatos tyrimams turi būti surinktos į švarų ir sausą indą, geriausia į plastikinį vienkartinį indelį. Dezinfekcinės medžiagos, vandens ar šlapimo likučiai gali užmušti amebas. Išmatos renkamos iš vienos porcijos kelių vietų. Jei yra gleivių, kraujo, išmatų paimama iš gleivėtų ir kraujingų vietų. Tyrimams reikalingas graikinio riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos netinkamos tyrimui, jei pacientas vartojo antibiotikus, antihelmintinius vaistus. Išmatos turi būti ištirtos prieš gydymą arba praėjus 5-10 dienų po vaistų vartojimo. Sergant ūmia ligos forma amebos su išmatomis išskiriamos nuolat, tačiau sergant lėtine ligos forma amebų cistos išsiskiria periodiškai, todėl norint aptikti cistas, išmatų tyrimas gali būti kartojamas kelis kartus.

Sergant nežarnine amebiaze atliekami kraujo serologiniai tyrimai ieškant antikūnų prieš amebas.

Amebiazės diagnostikai gali būti atliekama kolonoskopija ir rektoromanoskopija, tai yra storosios ir tiesiosios žarnos gleivinės apžiūrėjimas iš vidaus specialiu prietaisu - endoskopu. Tiriant rentgeno ar ultragarso spinduliais, galima nustatyti plaučių uždegimą bei kitų vidaus organų pažeidimus. Kraujo tyrimo metu nustatomas padidėjęs leukocitų kiekis ir padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis.

Daug diagnostinės reikšmės turi patikimi epidemiologiniai duomenys, tai yra ligonio lankymasis nepalankiuose amebiazės atžvilgiu kraštuose.

 

AMEBIAZĖ GYDYMAS

Amebiazei gydyti taikomi medikamentai- emetinas, kuris veikia audinines formas. Vaistas švirščiamas į raumenį. Kartu su juo , o geriau po jo  - vartojamas geriamas chiniofonas (jatrenas).Galima gydyti ir tetraciklinu su metranidazoliu.Jei po pirmo gydymo kurso ligonis nenustoja viduriuoti, išmatose vis dar būna amebų, po 10 dienų  pertraukos paskiriamas antras gydymo kursas. Taip pat skiriami vitaminai, antispazminiai, atihistamininiai vaistai, tausojanti, bet kaloringa dieta ( ribojami angliavandeniai, neduodame grubios ląstelienos ).

 

AMEBIAZĖ PROFILAKTIKA

Svarbiausia profilaktikos priemonė- asmens higiena, todėl reikia:

1. Plauti rankas su muilu ir šiltu vandeniu prieš gaminant ar vartojant maistą, pasinaudojus tualetu.

2. Nevalgyti neplautų daržovių, vaisių, uogų, negerti abejotino švarumo vandens.

3. Saugoti vandenį nuo užteršimo žmonių išmatomis. Vandens chloravimas, paprastai naudojamas praktikoje, ne visada užmuša cistas. Maži geriamo vandens kiekiai gali būti dezinfekuojami jodo tinktūra (8 lašai 2 proc. jodo tinktūros į ketvirtį litro vandens), jodo kristalais prisotintu vandeniu (12,5 ml į litrą vandens) ar tabletėmis (viena tabletė tetraciklino hidrochloridas į ketvirtį litro vandens). Vandenį galima vartoti jau po 10 min (jeigu šalta - po 30 min). Portatyviniai filtrai yra taip pat efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau geriausia - vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio užteršimo nešvariais indais (puodeliais, buteliais).

4. Nereikėtų leisti ruošti maistą asmenims, kuriems sutrikusi žarnyno veikla.

5. Išmatomis suterštus drabužius ar patalynę geriausia išvirinti.

6. Būtina naikinti muses ir kitus buitinius vabzdžius, kurie gali pernešti cistas ant maisto.