Kai lipdavau iš lovos, jausdavausi mažiausiai aštuoniasdešimties

Kai lipdavau iš lovos, jausdavausi mažiausiai aštuoniasdešimties


Rytas sergančiajam artritu – sunkiausias metas. Jausdavausi mažiausiai aštuoniasdešimties, kai lipdavau iš lovos ir pradėdavau dieną. Kojos tuo metu man buvo ne atrama, o veikiau kliuvinys. Ištinusių pėdų jau nevargindavau šlepetėmis, vengdavau net menkiausio pėdos kryptelėjimo, nes tai sukeldavo deginantį skausmą.

Rytinės vonios procedūros tapo tikru iššūkiu. Sustingęs geliantis kūnas sunkiai palinkdavo ties praustuve, tekdavo viena ranka įsiremti į sieną, o kita valytis dantis, nes tiesiog pasilenkti, kaip tai daro visi sveiki žmonės, negalėjau.

Sunkiausia užduotis – įlipti į vonią. Jos kraštai anuomet atrodė neįmanomai aukšti, nuo kiekvieno slystelėjimo paviršiumi apimdavo siaubas, nes bet koks staigesnis judesys sukeldavo dar didesnį skausmą. Prisimenu, kad tada labai aiškiai supratau, kam reikalingi turėklai ligoninių tualetuose. Man jie tapo tikru išsigelbėjimu.



Rytinės arbatos įsipildavau po pusę puodelio, nes rankose atsiradęs silpnumas neleisdavo išlaikyti pilno. Bet kokio dydžio batai mano ištinusioms čiurnoms ir pėdoms atrodė per ankšti. Šlepsėdavau gatve iki autobusų stotelės, kad nuvažiuočiau į paskaitas. Tais rytais turėjau pripažinti: aš, tokia greita ir visur spėjanti, negaliu pavyti autobuso. Suvokiau, kad dabar turėsiu gyventi kitaip – vaikščioti lėtai ir priprasti prie veriančių praeivių žvilgsnių. Tas gailestis jų akyse man buvo sunkiausiai ištveriamas. Juk jie matė jauną šlubčiojančią merginą skausmo perkreiptu veidu.

Prieš eidama miegoti buvau įpratusi išgerti stipriausią dozę vaistų nuo skausmo vien tam, kad ryte galėčiau atsikelti iš lovos. Nebuvau iš tų, kurie supyksta ir dar labiau stengiasi įveikti ligą. Man sviro rankos, vis labiau slėgė neviltis ir bejėgiškumas.

Biologinius vaistus prilyginčiau stebuklui nė kiek neperdėdama. Mano savijauta iš esmės pasikeitė.

Eglė Petkutė,
28 metų žurnalistė